Pirmosios valandos..18

...prasidėjo jos, pirmosios pilnametystės valandos..
jei dar vakar galėjau sakyt: 

"Man dar ne 18, aš dar ne senas, man dar pora valandų liko! Man dar 17, aš dar jaunas" 

tai dabar, aš jau praradau privilegiją, sakyt tuos žodžius. Nors aštuoniolikmetystė suteikė man kitų privilegijų, tokių kaip..:

pirkt alkoholį MAXIMOJE,                                                                                          arba rūkalus, nebesakyt: "Ponia Laima.."                               o tiesiog                                   " eE Laima! CHNIO!" ir dar kitų privilegijų, kartu su įvairiausiom atsakomybėm, kurios, kažin kodėl, bet man džiaugsmo neteikia... 

 Išmintis nepriklauso nuo to, kiek tau metų.(seniai apie tai norėjau parašyt). Išmintis priklauso nuo to, kaip tu gyveni, ką per savo (galbūt ir trumpą) gyvenimą išmokai, ką nuveikei.. (ar aš ką nors gero nuveikiau?)..  Yra daugybė žmonių jaunesnių už mane, kurie daro daug daugiau nei aš, jaučia stipresnį atsakomybės jausmą ir gyvena, kaip suaugę. Aš (būdamas jau 18) dar neesu tam pasiruošęs..

Iš kur aš tai žinau..?

Tai atsitiko prieš kelias valandas..

 o taip, prieš jas..

Po gimtanakčio pabudęs visai neankstų rytą , tingų rytą, paskutinį atostogų rytą, pajutau mane apėmusį keistą jausmą.
Jau dabar (pagal mūsų demokratiškos bendruomenės nuostatas) aš esu suaugęs, turiu nešti atsakomybę už save, už artimus žmones.. TURIU nEŠTI!! o net iš lovos normaliai atsikelt negaliu..

G Ė D A.

reikia mokytis gyventi suaugusį gyvenimą, kuris rodos yra toks pat kaip ir tas, ikiaštuoniolikmetinis gyvenimas, bet kažin kodėl nuo šiandien, jis man tapo naujas, nepažystamas, neišnagrinėtas...

Prisiminus jaunas dienas, kurios vakar pasibaigė.. ir visus nuotykius, nuo vaikystės kiemo iki diskotekų bitų, apima kitas jausmas, švelnumo kažkokio, ar tai palaimos, (LAIMOS- PALAIMOS, CCHNIOO) ir supranti, kad tavo nepilnametystė buvo gera, nuostabi...

Paskutinės akimirkos pagal mane yra brangiausios.. čia, paskutinė akimirka įgyja truputį kitą reikšmę... ją gal suprasiu tik aš, bet jinai vistiek lieka brangiausia ko gero..tik įgyja dar nepaskutinės akimirkos statusą...o visas tas "paskutines - nepaskutines" akimirkas turiu įamžinęs man dovanotoj knygoj (labai fajnoj knygoj) kurią skaityt, ar tai iššifruot , buvo malonu.. 

           Pavilioniene,  AČIŪ  TAU dar kartą už ją

 (už nuodėmes)

"ką rašyt? ką rašyt?"

"ką rašyt? ką rašyt?"

skambant gražiai muzikai galvoje skamba tik šitas klausimas

gerai, kad ne vien sau tai rašau,
nors pagrindinis tikslas šių visų rašysenų išreikšt save,
bet labai malonu, jog jas stebi ir keletas kitų veidų

po ligoniško gyvenimo išrašymo, kažką rašyt čia nesinorėjo,

arba tiesiog nežinojau ką rašyt,

tiesą sakant ir dabar nežinau,

bet rašyt norisi...

Vėl tie klausimai "ką rašyt? ką rašyt?"
aj rašysiu viską,

 duosiu pasireikšti beprasmiškom, tarpusavy nesusijusiom (o gal kaip nors jas pavyks susiet) sapalionėm,

kaip kad šio tinklaraščio pradžioje.

Taigi...

1 scena

PRADEDAM

užsklanda...

-pastebėjau, kad dabar tu paėmei kūno vadžias į savo rankas...

-ir?

-žmones biški žeidi

-būtų normalesni - nežeiščiau

-atsakingumo turėk biški už kitus

-nori kitais rūpintis, o savim iki galo pasirūpint negali

-netiesa, man visai neblogai sekasi!

-isitikinęs?

-taip.

-kodėl tada AŠ turiu viršenybę šiom dienom, jei jau taip gali savim pasirūpint?

-kodėl?

-pats atsakymą žinai

-sakyk.

-būtų tavo viršenybė - depresijoj sedėtumėm dabar, kaip anuomet

-tenka pripažinti tavo žodžių tiesą, tavo abėjingumas ko gero mus gelbėja, ar bent jau laiko ant sveiko proto ribos.

-todėl ir esu viskam abėjingas

-stebiuosi tavim, skirtingi mes su tavim visgi, bet tai nereiškia, kad turi žeisti kitus žmones, geriau tokiais atvėjais tylėk.

-pažvengt bent galima

-iš kitų nelaimės? neverta

užsklanda...

2 scena

užsklanda...

Kas man dabar, va būtent šią akimirką atneša pozityvias emocijas?

Tai, kad rytoj turėsiu mp3 grotuvą ir galėsiu klausytis muzikos.

Apgailėtina.

Apgailėtina?

Iš vienos pusės taip, iš kitos ne.

Kodėl taip?

Todėl, kad laimės atneša tik materialus daiktas.

Todėl, kad šiuo metu nematau kitų, geras emocijas atnešančių veiksnių, o jų pilna.

Todėl, kad ryt tai bus svarbiausias mano tikslas - nusipirkti mp3.

Kodėl ne?

Todėl, kad kur tik busiu, visur galėsiu savo mintis tildyt muzikos garsais,

arba anaiptol, muzika padės man iš mano gilumos iškrapštyt senas mintis, arba visdar aktualias.

Kaip bus, priklauso nuo manęs.
Todėl, kad tai praskaidrins mano pilkas, rutiniškas dienas.

Todėl, kad sklaidys rūpesčius.

Todėl, kad kels nostalgiją, išgirdus į širdį kritusias dainas.

Todėl, kad atleis mane nuo pareigos sveikintis su vos pažįstamais žmonėmis.

Todėl, kad leis atsiriboti nuo pasaulio.

užsklanda...

3 scena

užsklanda...

Visi svajojam apie galimybę sustabdyt laiką.

Pritaikom tą svajonę prie smulkių, bet mums svarbių situacijų.

Tokių, kaip per kontrolinį sustabdyt laiką ir pasižiūrėt visus atsakymus.

Arba atsukt laiką atgal ir padaryt tą, ko gailiesi nepadaręs.

Ir daug kitų...
Mes laiką turime mielieji.

Tai priežastis, kodėl turime daryti visada tai, ką mums širdis liepia,

kad vėliau nesigailėt, jog to nepadarėm.

Kad ir kaip banaliai tai skambėtų...

Laikas mums duotas.

Laiką mes turim išnauduot.

Laikas, jis trumpas, geriau jo nešvaistyt.

Laikas, jis duoda mums ir gero ir blogo.

Laikas, juo reikia miegautis.

Laikas, jis atima iš mūsų ir jis duoda mums.

Laikas.

užsklanda...

4 scena

užsklanda...

meilė.

tikiu aš ja?

netikiu?

nežinau

-ei! tu tiki meile?

-kad ne

-kodėl?

-kas, kas, o tu geriausiai žinai tų "meilių" pasekmes

-tu irgi žinai, jas

-todėl ir netykiu, kam tikėt tuo, kas skaudina

-o aš tikiu.

-ilgai prabuvai laimingas dėl tų visų nesamonių?

-neilgai, bet buvau

-neverta

-verta

-ir vėliau mėnesiais kankintis, ne man tai. Paragavau to, ačiū mano pusė to nepalaikys.

-užtad mano pusė palaikys visiškai

-gerai, kad šiai dienai, protas pavaldus man

-geriau patirti bent truputėli jos, nei nepatirti visai

-patyriau man gana

-ir kas dabar?

-kas dabar?

-mes vienas žmogus gi

-nu

-tai tikim ar netikim mes meile?

-NEŽINAU,

tu?

-NEŽINAU.

užsklanda...

5 scena

užsklanda...

Nakti aš užmiegu gan greitai.

Mastau mažai, jei išvis mastau.

Tai gerai.

Bet turbūt šiąnakt taip greit užmigt nepavyks.

Bet tikėkimės, kad daug apmąstymų reikalaujančios naktinės mintys manęs neaplankys.

O jei aplankys, tai naktis nusimato ilga, sunki, gal net kankinanti.

Naktinės mintys, šiąnakt jūsų į svečius aš nakviečiu.

užsklanda...

6 scena

užsklanda...

Nostalgiškos akimirkos, mane šiom dienom aplanko dažnai.

Metai buvo sėkmingi, daug akimirkų vertų mano dėmesio, vertų mano euforijos jausmo liko ten, senūjų metų karalystėje.

Daug linksmų veidų, kurie liko mano atminty.

Tie veidai peržengė naujametinį slenkstį kartu su manim.

Bet šią akimirką aš jų nematau.

O kadaise draugiško namo sienos, dabar tapo svetimos ir šaltos.

užsklanda...

7 scena

užsklanda...

O motina gamta mums pokštus krečia,

iki rudenio pusės mums saulę dovanodama,

ir iki pusžiemio gailėdama mums sniego.

Koks bus pavasaris?
Baltas?
Hormonų audros tikėtinos balandžio vidury.

užsklanda...

8 scena

užsklanda...

Sapnų aš daug nesapnuoju dabar.

Gal ir gerai.

Kodėl?
Nes tris naktis iš eilės sapnuojant tą patį žmogų, supranti jog jo pasiilgai.

Šiuo atvėju tai turbūt nėra gerai.

Norisi gerų sapnų,

o geri sapnai yra tada, kai sapnuoji žmones su kuriais praleidi daug gerų akimirkų.

O tokie sapnai sukelia nostalgiją, kurios man ir taip dabar perteklius.

Taigi sapnai, šiąnakt jūsų i svečius aš nekviečiu.

užsklanda...

9 scena

užsklanda...

Tiesa yra tokia.

Mūsų kultūra gan keista.

Ji verčia gėdytis net pačio savęs.

Mūsų kultūra verčia mus bezdėti tyliai.

O

aš kulturingas.

užsklanda...

10 scena

užsklanda...

Manęs klausė ar noriu grįžti į vaikystę.

Su dabartine mano mastysena, ką aš ten daryčiau?

Jei suvaikėčiau,

tapčiau tokiu buku ir laimingu vaiku, koks buvau tada,

tokiu atvėju manau norėčiau grįžti ten.

Laimingas ir bukas...

Derinys idomus.

Tai kodėl mes mokomės?

Kad taptumėm protingesni ir nelaimingi?

Logika...

ūžsklanda.

               

                                                                                                                                                                

Laikas bėga, bė - ga...

Minčių daug, laiko mažai, o dar ir suformuluot kiekvieną iš jų kažkaip reikia.

Šiandien Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazijoj vyko Česlovo Milošo minėjimas,

šiam renginiui man reikėjo surąsti namie, kokį nors kostiumą. Vakar, vakare, su mama ir pradėjom kokio nors seno švarko paiešką. Aš labai nemėgstu jų vilkėti, todėl ir neturiu nuosavo, išskyrus mokyklinę uniformą.
Atskleidėm užuolaidą, skiriančią sandėliuką nuo kitos namo dalies, ir pakvipo, senais drabužiais.
Visada kvepėdavo, tik aš greitai ten užlėkdavęs, ko nors paimt, nepajusdavau to. 

Šį kartą pajutau.

Tas kvapas, mielas širdžiai buvo,
įėjęs į tą sandėliuką, užuodęs tą senienų kvapą, tarytum persikeliau laike,

kai broliai dar buvo mokyklinukai, kai mama buvo laiminga, kai tėtis gyvas buvo. Nors tų laikų nepamenu, bet atrodo jog pasąmonėj kažkas vis dėlto pasiliko.
Tarytum patenki į rojų.
Turbūt tas sandėliukas, prikimštas visokių senienų, yra vienintelė vieta mano bute kur dar galima pajust, tų laikų atmosferą.

Tarp senų drabužių buvo daug senų švarkų, kelnių, striukių, ko tik ten nebuvo.
Ištraukęs viską iš sandėliuko, pradėjau matuotis, tai vieną kostiumą, tai kitą. 

Senieji tėčio kostiumai, kuriuos dar mano broliai vilkėdavo.
Kiekvienas iš jų man buvo per mažas, kelnės per trumpos..
Mama pradėjo juoktis, mano juokas irgi jai pritarė.

Po akimirkos abu užtilom.
Namie girdėjosi tik laikrodžio leidžiamas "tik tak".
Pastebėjau mamos žvilgsnį, nukreiptą į mane.
Retai matau mamą taip į mane žiūrinčią.
Sugavęs jos žvilgsnį, pajaučiau tai, ką jautė tada jinai.
Ji tarytum tik dabar pastebėjo, kaip jos jaunėlis sunus užaugo,

peraugęs vyresniuosius brolius, ir netilpąs į senus, nostalgišku kvapu prisotintus, tėvo kostiumus.
Pamatė, kiek daug laiko nepastebimai prabėgo, ir kaip viskas pasikeitė.

Nostalgiškos akimirkos, jos brangios. 

Truputis muzikos atsipalaidavimui. spausti čia

Gatvė Žalioji

    

     Turbūt visiems žmonėms kartais užplūsta nostalgijos jausmas. Na, tas toks, noras kuris labai traukia grįžti atgal, į tą vietą, kur buvo gera, į tuos laikus, kai buvo gera, pas tuos žmones, su kuriais buvo gera.
     Štai ir mane  užplūdo toks jausmas, vėlyvą, tamsų vakarą, po sunkios rutiniškos dienos einant namo. Žvilgtelėjęs į oranžinių žibintų nušviestą, drėgną gatvę, mintyse  regėjau žaidžiančius vaikus, su valiukiška šypsena lakstančius po tą gatvę, saulėta vasaros popiete. Pajaučiau tą laimę, kurią jautė tie vaikai, ta laimė ir man sukėlė šypsena, primindama koks laimingas buvau tada, būdamas savo kieme, savo gatvėje, su savo draugais, priminė tuos laikus kai svarbiausias rūpestis buvo nubrozdinti keliai ir alkūnės. Prisiminiau, koks tada buvau laimingas, ir nė nepastebėjau kaip tas laikas praėjo, net nepraėjo,o prabėgo, ir vaikišku protu nesuvokiau kaip gera man tada buvo.

 

     Žingsins po žingsnio žengdamas ta gatvele, į mano pilną kasdieninių rūpesčių galvą ateidavo tos mintys ir prisiminimai. Ir tik prieš pat posūkį į mano daugiabučio kiemą, supratau, kad mes, žmonės, su malonumu prisimenam praeitį, bet retai džiaugiamės dabartimi ir retai pastebim aplink mūs vykstančius gerus dalykus, kuriuos ateityje, po sunkios dienos, vėlų vakarą grįžtant namo prisiminsim su paslaptinga šypsena veide.