Monologas draugui.

Jinai nieko nedarė.

Jinai turėjo raudonas lūpas

ir rankas raudonas.

Lyg uogienę valgius būtų paslapčia.

Lietūs lijo ten, už stiklų.

O kur jos būta begalo minkšta ir jauku labai.

Taip jauku, kad net dūmais žūdytis nesinori.

Naktinės pelėdos tik kai medžioja,

tik tada oras mintis mano atkartoja

ir juda ir virpa jo srovės.

Morzės abėcėle žinutes siunčia anapilin išėjusiems žmogeliams,

sakydamas: "O tai gal ne pas jus ten rojus, o pas mane... Čia žemėj, netoli.

Kur uogienės srovės krūvinos rankom teka."

Klausi ką aš ten radau Joje? Uogienę.

Nerašysiu pavadinimo.

Išprotėjau dviem dienom, kad įgaut daugiau proto.
Tai - ne metafora. Tai - tiesiogine prasme rašyti žodžiai.
Baisios dienos, baisios mintys, baisi būsena.

Įsivaizduok, kad tu nevaldai kūno. Įsivaizduok, iš tikrūjų.
Atsidurk ten. Tarytum iš visų jėgų norėtum pakelti ranką,
darai viską, kaip visada, kad ją pakeltum o jinai nejuda.
Niekas nejuda.
Tavo kūnas nejuda.
Judi tu, viduj judi. Tu ten šėlsti, bėgioji apimtas baimės.
Nori kuo greičiau iš čia dingti, dingti iš šio pragaro ir chaoso!
Nulis.
Įkalintas.
Įkalintas savam kūne. Kažkokiam mėsos gabale.
Tu esi ten, kažkur vidury, sėdi apsuptas chaotiškai ir labai greitai judančių minčių, instinktų, prisiminimų ir dar velniai žino ko.
Tos visos mintys iš tavo, iki šiol gyvento, gyvenimo, jos visos Tavo (buvo kadaise) bet dabar jos tavęs nesiklauso ir chaotiškai juda. Tu jų nevaldai. Tu jas praradai.
Jos yra. Bet ne tau jas valdyt.

Sėdi ten savyje paskutiniais proto likučiais galvodamas ką daryt, kad išsinešdint iš šitos būsenos ir susigrąžint visas savo mintis.
Ir suvoki, kad tu turi tik viltį, jog tai po laiko praeis, o dabar tau te reikia iš visų jėgų stengtis kad nepridarytum skriaudos sau ar kitiems, jei kartais kiltų tokia grėsmė.

Sunku suprąsti matyt tai kas viršuje išrašyta.
Man irgi būtų sunku jei to nepergyvenčiau.

Viskas atrodo daugmaž taip:
Įsivaizduok, kad tavo mintys, prisiminimai, informacija, žinios, trumpai tariant viskas absoliučiai ką tu iki šio momento matei, girdėjai , jautei (nors ir nepameni to) tavo smegenyse sudėta lyg į katalogus, kaip bibliotekoje knygų sarašas pagal abėcėlę. Kai reikia tau išnaudot kažkokią informaciją (pvz. kažkas tau uždavė kažkokį klausimą), tavo protas žaibišku greičiu randa tuose visose kataloguose reikiama informaciją ir atsako.

O čia, per tavo visą gyvenimą sukauptą informaciją, kažkoks šūdas išbarsto. Visas tas kataloguose sudėtas mintis, viską, viską, neaprėpiamą skaičių per visą gyvenimą gautos informacijos tiesiog išbarsto visur, išmėto.
Ir tos mintys lyg kortelės ore skraido ir nesamoningai tu jas sugauni vieną po kitos, o tos mintys greitai viena po kitos keičiasi, jos visiškai nesusijusios.O tu sėdi ir galvoji apie jas.
Galvoji ne tu, galvoja protas. Tu pats kaip asmenybė sėdi viso to viduje įkalintas ir negali suprąst kas čia dedasi, o dar blogiau negali to sustabdyt.

Jei tave kas nors tokioj būsenoj paklaustų pavyzdžiui "Kokios tu muzikos klausai?" tu arba išvis nereaguoji,
arba atsakai kažką nesusijusio, pvz.: "Mano vardas Tomas".

Tau uždavė klausimą, jei tu dar ne tokioj blogoj būsenoj ir žinai kad reikia atsakyt, pradėdi gaudyt tas skraidančias aplinkui tave mintis, ieškai informacijos į užduotą klausimą.

Sveikas žmogus greitai randa informaciją ir atsako kokia jam muzika patinka.
Kai žmogus tokioj būsenoj, kokią dabar jums bandau aprašyt tai jis randa blogą informaciją, ir pasako savo vardą.
O jei žmogus nereaguoja, tai jam išvis blogai. (man atrodo tai vadinama apatija)

Apatija apibūdinčiau - žmogaus egzistavimu o ne gyvenimu (tikrąją to žodžio prasme).

Būnant tokioj būsenoj, aš suvokiau paskutiniais sveikos asmenybės likučiais, kad būtent taip vyksta bepročių galvoje ir nereik jų kaltint dėl to, ką jie kartais padaro, nes tai padaro ne jie, tai padaro ne žmogus (tas kurį mes įsivaizduojam) tai padaro kūnas, nevaldomas kūnas, mėsa, žvėris.

Aš pats, tokioj būsenoj paskitiniais sveiko proto likučiais pagalvojau: " jei tokioj būsenoj liksiu visą savo gyvenimą ir niekas man negalės padėti, reiškia reiks nutraukti tokios būsenos gyvenimą" (aišku taip gražiai tada nesuformulavau, bet mintis buvo tokia)
Aš dabar grįžęs atgal į savę suvokiu, kad tos mintys nebuvo padrikos, jos buvo mano.

Klausiat kaip įmanoma nevaldyt minčių?
Prisimink kai tavo galvoj įstrigdavo kažkokia daina ir pora dienų jinai ten grodavo. Tu jau nebenori, kad ji grotų, bet jinai groja ir tu negali jos sustabdyt.
Panašiai ir su mintim būna. Tu negali valdyt jų, negali valdyt minčių. Tik antruoju atvėju viskas vyksta žiauriai drąstiškiau.

Kitą dieną pasidarė lengviau, bet dar vis sunku ir baisu.
Tokiu kokiu buvau antrą dieną, irgi nenorėjau likt visą gyvenimą, bentjau galėjau normaliai palaikyt pokalbį.
Galvoje vis ta pati sumaištis buvo, bet ore minčių jau sklandė mažiau, bet dar vis skraidė ir jos buvo nevaldomos. Nežinojau kas vyksta iš tikrųjų, o kas tik mano galvoje.

Sekantį rytą atsibudau.
Pažiūrėjau į mane supančius daiktus ir suvokiau, kad viskas pasibaigė, kad aš esu aš. Tereikėjo atgaut proto aštrumą.
Po tų visų išgyvenimų jaučiuosi patyręs gyvenimo. Patyręs gyvenimo daugiau nei kiti per visą savo egzistavimą.

Reikėjo išprotėt, kad įgaut daugiau proto.

grįžau namo

va dabar gyvai ir išrašysiu.
atvarai tu namo..po ilgo laiko nebuvimo.
kaip visada tikiesi šilto priėmimo sutikimo... ir sulauki jo
savo mintyse, savyje jo sulauki

o realybej... . . .
ir suvoki kad visi turi savo problemų ir rūpesčių.. kad jie čia gyveno be tavęs ir tu likai jų prisiminimuose..ir užėmi aišku didesnę ar mažasnę dalį jų širdyse.. bet vis gi ne tokios pačios svarbos kaip buvo kai tu būvai arti jų.

sužinai kas kaip elgiasi pastaruoju metu
kaip (ne)pasikeitė
kas pas juos yra, arba buvo
ką tu jiems reiškei, arba reiški
sutinki žmones su kuriais turi senas skolas ir jas išsprendi
sužinai kažką privataus iš gyvenimo žmonių kurių dar net nesutikai (dažnai tai yra skausminga ir įtakoja tavo elgesį jų ir kitų atžvilgiu)
susirūpini, susikremti, numoji į viską ranka
susipažįsti su draugų draugais kurie žavisi tavim ir tu irgi jais daugiau ar mažiau

trumpai tariant viskas yra truputi kitaip nei tikėjais
nors nuspėji žmones.. ir kartais stebina kad jie tau būna atvyresni nei kada nors anksčiau nors ir taip žinojai ką jie jautė.

sąsajos su tau begalo patinkančiais žmonėmis nyksta ir tuo pačiu tarpa artimesni
arba tiesiog nyksta
arba tiesiog bando būt artimesni

ir tai tave blokuoja..negali daryt visko ko panorėjęs savo namuose (jei dar galiu tai vadint savo namais)

įdomu yra tai, kad su žmogum, su kuriuo dar nė žodžiu neapsikeitei atvykęs čia, santykiai ima krypt blogon pusėn.. neatsižvelgiant į kartu kurtus planus per atstumą. ir tai yra keista

bet visgi grįžau namo... ir kaikurie žmonės tavo lūkesčius atitiko. jų nėra daug..nei vieno iš tų asmenų su kuriais kada nors galvočiau ką nors kurt, bet tai yra tie žmonės su kūriais esu jau ką ne ką sukūręs.

žodžiu taip aš grįžau namo..
atsigėriau su mama arbatos (viena iš tų žmonių,  kurie išpildė mano lūkesčius)
ir nuėjau į naktį

dabar guliu savo lovoj..toj lovoj kuri nedeformuoja mano stuburo.
tingiu redaguot šį blogą ir to nedarysiu

tiesiog miegosiu

Kai ilgėsys užklumpa

Rašau čia, nes Tavo įtaka privertė mane rašyt šitą egzistencijos piliulę.

Nežinau, man vienam, ar mums abiem šis laikotarpis yra ypatingas, kad ir jau seniai paukščiai laiškų mūsų viens kitam neskraidina.. Laidai tarp mūsų nutrūkę, jau ilgą laiko tarpą... Ir vargu ar juos kas sujungs..

Kaip bebūtų, prieš metus, davėm vienas kitam šansą. Naują mūdviejų dalį pradėjom. Visai kitokią.. Ji totaliai skyrėsi nuo pirmosios, bet buvo lygiai taipat nuostabi..

Spontaniška, netikėta.. tiesiog grindžiama ilgėsio vienas kitam.

Dabar aš vėl Tavęs ilgiuosi, po gan ilgo nutolimo, susvetimėjimo, principų.

Jau antrą naktį mintys apie Tave turi didesnį prioritetą nei sapnai.

Ta pavasario pradžia, drėgnas oras, saulė, vietomis sausas asvaltas..

Primena mūsų akimirkas, primena Tave.. Mūs. Šypsenas. Jausmą, kad daugiau nieko nereikia. Norą, kad akimirką sustingtų. 

Pasitikėjimą. Kad ir nepagrįstą, bet vis gi.

Nesiilgiu Tavęs dabartinės, ne.. kodėl? nes nepažįstu Tavęs.

Ilgiuosi Tavęs tos, maniškės.. tos, kuri paimdavo Tavo kūno vadžias kelių mėnesių laikotarpiui ir darė mane laimingą. Iš nežinomo skaičiaus Tavo turimų veidų, ilgiuosi būtent to.

Nežinau, tai tikroji Tu ar ne, bet traukė mane prie Tavęs tokios kaip elektronus prie protonų.

Nežinau irgi, ar mane vieną veikia šitos dienos.

Tiesiog norėjosi  parašyt šitai, išsirašyt.

Nenorėjau to rašyt Tau, nors norėjosi, kad tai perskaitytum.

Jei ir Tave šios dienos taip veikia, ko gero įeisį čionai pati... o jei jau įejai, tai labai džiaugiuosi, kad dabar tai žinai.

Tu gali imti mane visą, gabalėliais... atsiduodu Tau visa savo ėsybe... Muzika

100%

Draugės pateikta informacija iš vienos knygos, kur rašoma, kaip suvilioti vaikinus pagal zodiako ženklą.

jei nebūtų tikslumo, nekelčiau, tai susipažinkit su manim..

prašom: 

"Jei tavo svajonių vaikinas gimęs po avino ženklu nebandyk jam padaryti įspūdžio savo nuotaikų kaprizais ir perdetai jausmingu dvasiniu gyvenimu, jis tavęs net nepastebės. O jei ir pastebės tai jam nuolat niežties rankos, kaip tave sutramdyti. Avinas mėgsta tiesius ir atvirus žmones, todėl nesunku jį užkalbinti. Jis yra nerūpestingas optimistas, manantis, kad seksas ir meilė gali suteikti daug malonumo. Vis dėlto žengusi pirmąjį žingsnį toliau iniciatyva turėtum perleisti jam. Tačiau žinok, kad šis vaikinas pripratęs prie pergalių ir per lengvas grobis jo nedomina. Jei tu jau sužadinai jo smalsumą sumaniai tesk tolesnius flirto bandymus - tada jis kaip reikiant įsidegs. Jis yra vaikiškas, naivus egoistas, kurį dažnai apima nepasitenkinimas, tačiau, jei tu sykį su juo susidraugausi, turėsi ištikimą draugą. Avino ženklo jaunuoliui nepaprastai didelį įspūdį daro viskas, kas yra originalu, jis yra vienas iš tų, kuriam nelabai svarbu ar mergina labai graži. Jį žavi vidinė jos jėga. Jam patinka karštos diskusijos, dideli skandalai ir kiti ekscesai, be kurių jis neįsivaizduoja savo gyvenimo, jam nelabai rūpi kitų žmonių nuomonė.  
Ir čia patarimas merginoms. Per meilės žaidimus jis būna labai emocingas: švelniai pabučiuok jo kaktą ir akis, pirštais apvesk lūpų konturus, glostyk pasmakrę ir pakedenk plaukus."

  Galit juoktis, galit ne, bet tiesos čia daaaaug.

Laiškas man iš ateities

 24/08/2012

Šalčininkai

 

Brangus aš iš ateities,

Man labai įdomu kaip tu ten dabar gyveni, užsieny, ar Lietuvėlėi. Man įdomu su kuo tu dabar bendrauji ir įdomu kokios būsenos esi. Man įdomu ar labai skiriesi nuo manęs dabartinio, įdomu ar bendrauji su dabar man artimais žmonėmis. Įdomu ar rūkai. Įdomu ar sportuoji. Man įdomu ar gyvas tu dabar. Man įdomu ar dainuoji. Man įdomu kas valdo tavo kūną šiom dienom. Įdomu, ar visdar tie du vadeliotojai tūnoja tavyje, o gal pasirinkai vieną jų ir dabar esi arba jausmingas nuoširdus gėris, arba linksmybių beieškantis egoitsas. O gal susiradai taip ilgai ieškoma vidurį tarp tų dviejų Man įdomu kaip tu kalbi dabar. Man įdomu ar supranti šitą laišką.

Man įdomu ar tu skaitai išvis šitą laišką.

Pas mane viskas keičiasi dienom. Vis kažkas naujo. Tu žinai kad aš dabar nemėgstu naujovių, tokių kurios užklumpa netikėtai, bet tas naujoves, kurios yra dabar, aš priimu lengvai. Čia ta nuotaika tokia rami dabar, kai viskas daugmaž priartėjo į savo vietas, vietas kurių aš noriu. Nors žinau, kad visa tai ilgai netrūks, bet miegaujuos akimirkom. Tu dabar ko gero prisimeni tą laikotarpį ir žvengi dabar, arba su nostalgija prisimeni, tai priklauso nuo tavo kūno šeimininko. 

Man labai norėtųsi tikėtis, kad tu nesublogai ir radai ta savęs vidurį. Norėtųsi, kad radęs naujų, nepamirštum senų draugų. Išvis nepamiršk mūsų, nei manęs nei mano artimųjų. Visada laikyk su jais kontaktą. Ir dar...nepamiršk susitikt po metų su kažkuo, kas pastumėjo mane parašyt tau laišką.

Visada tavo, AŠ.

        

ATSTOK, TU FAJNAS

Visi pradžioj sako.."TU FAJNAS"

ir visi pabaigoj taria "ATSTOK"

-ej tu ten...

-ko?

-pakalbėt noriu

-atsikėlęs čia iš ryto ankstyvo kalbėt jis nori.. leistum pamiegot bent..ką kalbėt?

-kam prisijaukinti žmogų, jei vėliau tau jis neberūpės?

-kad kurį laiką su juo būtų fajna

-bet tai egoistiška, jei tu su juo atrandi euforiją, o kai tau pabosta palieki ji prisiminimuose

-tai visi mes žmonės egoistai

-aš ne

-tu tai ne, o aš tai taip..tu tai aš, aš tai tu.. pagauni? štai ir juose ta pati situacija, kartais jų kūną ir protą, gal net ir širdį perima jų "toks kaip aš pas tave".. kodėl tu man neduodi valdyti kūno tokiomis dienomis tai aš nežinaau..

-nes aš nemėgstu tokių, kaip tu..

-nu ir marinuokis toliau prisiminimuose, bet miego iš manęs neatimk

Laiškas saviems

 28.07.2012

Šalčininkai

Mielieji,

Kai man Jūsų reikia, Jūsų nėra.

Kai Jums reikės manęs, manęs nebus.

Pagarbiai, Tomas.

DVIRATUKAS

Jo... tas žmogus buvo teisus. Rašosi geriau kai yra depresiškos nuotaikos.

Kai yra geros nuotaikos, visai nesirašo..

O dabar, žodžiai beriasi pro pirštus.

Aš nežinau, nuo dabar rašysiu dažniau ar rėčiau,

išvis, rašysiu , ar nerašysiu.. bet štai jums, mieli neskaitytojai, šviežiena.

pradėsiu nuo pasakos, ja ir baigsiu...

Kartą, visai neseniai, visai ne už kalnųm jūrų ar marių, gyveno sau laimingas dviratukas.

Jo du ratai tarpusavy buvo taip susiderinę, kad jiems net nereikėjo žinoti kur jie važiuoja.

Jie važiavo ten, kur patys norėjo, ir jų tikslas visada buvo bendras, pirmyn.

Jokios kliūtis, jokios medžių šakos, akmenys, ar kelio nelygumai jiems baisūs nebuvo.

Vienas ratas, visada paaikydavo kitą.

Bet kartą, pravažiavus daug, daug kelio, priekinys ratas, kuris paprastai buvo vedantysis, atsisuko nuo dviratuko ir nuredėjo sau ramiai toliau, kažkokiu kitokiu keliu.. Riedant nuo kalnelio jis įgaudavo vis didesnį greitį, ir vis greičiau tolo nuo dviratuko ir savo draugo, kito rato..

O kitas ratas, paliktas su visa našta, rėmais, vairu, ir kitom detalėm padėjo svirduliuot, neturėdamas jokios atramos, vos galėdamas riedėt. Svirduliavo kairėn, dešinėn ir kai rodėsi kad jau, va jau nukris, jis sugebėdavo dar truputį nuvažiuot ir bent biškutį priartėt prie savo draugo, pirmojo rato, kuris vis greičiau ir greičiau nuo jo riedėjo ir kas žino nukrito jis ar vienas po pasaulį riedėjo, o gal kitą ratą sutiko ir pasidalino su juo dviračio naštą. 
O mūsų paliktas ratas tapo jautrus visoms medžių šakoms, akmenims ir kelio nelygumams.
Kiekviena kliūtis mažindavo jo dar turimą pagreitį, ir po neilgo laiko tarpo ratukas nukrito su visu dviračio rėmų. Smūgis buvo ant tiek stiprus, kad visi varžtai ir varžteliai skriejo šalin nuo to smūgio. Ir subirėjo dviratukas į dalis, su visa savo našta ir problėmom. Daugiau to dviratuko niekas nematė.

14883 žingsniai už miesto. Pasaulio grožio beieškant

Ne, aš jų neskaičiavau.. tik apytiksliai tiek nupėdinau..

aš galvojau, aš klausiau, aš žiūrėjau, aš mėgavausi, aš egzistavau..

Aš galvojau.. Galvojau apie save, apie žmones, apie mūsų bendruomene...

Argi ją galima vadinti BANDA, nuvertėjusių degradantų banda?

NE

Žmonės yra skirtingi, yra tų nuvertėjusių, bet ne visi tokie, net nedauguma..

Yra žmonių, kurie iš visų situacijų išgaus ką nors teigiamo, jie kaip saulės spinduliai..
Su jais, net pačios liūdniausios mintys nugrims užmarštin.

Mėgstu tokius žmones, juos vadinčiau gyvenimo žvaigždėmis,kurios tamsią naktį suteikia šviesos. Jie visada su šypsena, nepristygstantys vaikiško žavėsio ir gyvenimo džiaugsmo.. Man patinka kai jie mane įtraukia į savo džiaugsmo verpetą.

Yra žmonių su gyliu mąstymu, kurie visada paprasčiausiuose dalykuose suranda gilią mintį. Ko gero pats save jiems priskirčiau.. Jie mėgsta smulkmenas ir moka jomis miegautis, jie suteikia smulkmenom didesnę prasmę, jie gyvena gyliau nei kiti ir dažnai lieka nesuprąsti..

Yra ir daug kitų žmonių kurie viską mato taip, kaip yra, ir vertina viska taip, kaip vertina..

Puodukas jiems yra puodukas, medis-medis, saulė-saulė-dažnai motyvas išeiti į lauką.

Mes, žmonės skirtingi, bet kiekviename iš mūsų yra šiek tiek to, šiek tiek ano
Ar mūs galima priskirti bandai?.

Degradantų banda pavadinčiau nusigėrusius žmones, kurie nevertina to, ką turi, kelia ranką prieš motiną, prieš žmoną.. Bet tokie yra ne visi, tikrai nevisi.. net nedauguma. tikiuosi..
Žmogus, turintis bent kiek žmogiškųjų vertybių (tai ne like'ai facebook'e) yra individai, ir jų negalima priskirti bandai..

Aš klausiausi..klausiausi dainų su gylia prasme - be prasmės, bet joms suteikiau prasmę.. Dainos, su kuriomis siejau save, kurios lindo pro ausis į mane, kurios palietė vos ne kiekvieną mano ląstelę, kiekvieną mano ląstelės organoidą, muzika pripildė mane. Muzika suteikė man ekstazės.
Visada norėjau tiesiog klausytis muzikos, ne vien einant mokyklon ar kažko laukiant.Tada muzika turėjo apribotą laiką, tada negalėjau klausytis muzikos tiek, kiek noriu. Tai trūko tik 15 minučių, kol pasieksiu mokyklos slengstį..
O dabar.. aš klausiausi tiek kiek norėjauu, tą ką norėjauu, interpretavau muzika taip, kaip aš norėjau.. Klausiausi neskubėdamas, atsipalaidavęs. Leidau kojom nešti mane bet kur, už Šalčininkų miestelio, takeliais kurių dar nelietė mano sudevėti sportbačiai... Klausiausi tol, kol išsikrovė grotuvas..atsirado ribotumas.. Nors tai buvo į gerą.. ausis nuo ausinukų jau reikalavo poilsio.. Išsitraukęs juos iš ausų pradėjau klausytis gamtos.. Paukščių čiulbėjimas, medžių ošimas, ir šį tobulumą ardantis, pervažiuojančio automobilio garsas.
Aš mačiau.. Aš ėjau pasaulio grožio ieškoti, aš ėjau pasijųsti gamtos dalimi.. Aš ėjau pamatyt už ką aš myliu savo gimtinę. Aš pamačiau už ką ją myliu. Ėjau neišvaikščiotais laukų takeliais, minkštu miško kilimų tarp spigliuotų medžių, kiurie buvo labai šviežiai žali. Oras ten irgi buvo kitoks nei mieste. Kuo toliau, šiukšlių vis buvo mažiau.. Kuo toliau nuo miesto, tuo buvo gražiau. Mačiau tą grožį, kurį matė ne visi.. net nadauguma.
Aš mėgavausi.. Aš mėgavausi tuo ką mačiau, tuo ką jaučiau, tuo ką įkvėpiau, tuo ką atradau..
Mėgavausi vienatve, kuri leido man daryt tuomet ką noriu.
Mėgavausi dūmais ir tuo, kad manęs niekas neriboja. Pats sau buvau šeimininkas.
Tokie vienatvės norai užplaukia kartais, bet per dažnai naudojami, jie pradeda kenkt (kalbu ne apie rūkalus).  Geriau kartu su savim paimt žmogų tokioms kelionėms.Žmogų kuris jaustų tai, ką jauti tu, kad neliktum nesuprastas. O tokie žmonės ne visi.. net nedauguma, bet yra.
Aš egzistavau.. nes buvau visas toks, koks esu ir kokį mane mato vos keli žmonės..net nedauguma

.................

Pirmosios valandos..18

...prasidėjo jos, pirmosios pilnametystės valandos..
jei dar vakar galėjau sakyt: 

"Man dar ne 18, aš dar ne senas, man dar pora valandų liko! Man dar 17, aš dar jaunas" 

tai dabar, aš jau praradau privilegiją, sakyt tuos žodžius. Nors aštuoniolikmetystė suteikė man kitų privilegijų, tokių kaip..:

pirkt alkoholį MAXIMOJE,                                                                                          arba rūkalus, nebesakyt: "Ponia Laima.."                               o tiesiog                                   " eE Laima! CHNIO!" ir dar kitų privilegijų, kartu su įvairiausiom atsakomybėm, kurios, kažin kodėl, bet man džiaugsmo neteikia... 

 Išmintis nepriklauso nuo to, kiek tau metų.(seniai apie tai norėjau parašyt). Išmintis priklauso nuo to, kaip tu gyveni, ką per savo (galbūt ir trumpą) gyvenimą išmokai, ką nuveikei.. (ar aš ką nors gero nuveikiau?)..  Yra daugybė žmonių jaunesnių už mane, kurie daro daug daugiau nei aš, jaučia stipresnį atsakomybės jausmą ir gyvena, kaip suaugę. Aš (būdamas jau 18) dar neesu tam pasiruošęs..

Iš kur aš tai žinau..?

Tai atsitiko prieš kelias valandas..

 o taip, prieš jas..

Po gimtanakčio pabudęs visai neankstų rytą , tingų rytą, paskutinį atostogų rytą, pajutau mane apėmusį keistą jausmą.
Jau dabar (pagal mūsų demokratiškos bendruomenės nuostatas) aš esu suaugęs, turiu nešti atsakomybę už save, už artimus žmones.. TURIU nEŠTI!! o net iš lovos normaliai atsikelt negaliu..

G Ė D A.

reikia mokytis gyventi suaugusį gyvenimą, kuris rodos yra toks pat kaip ir tas, ikiaštuoniolikmetinis gyvenimas, bet kažin kodėl nuo šiandien, jis man tapo naujas, nepažystamas, neišnagrinėtas...

Prisiminus jaunas dienas, kurios vakar pasibaigė.. ir visus nuotykius, nuo vaikystės kiemo iki diskotekų bitų, apima kitas jausmas, švelnumo kažkokio, ar tai palaimos, (LAIMOS- PALAIMOS, CCHNIOO) ir supranti, kad tavo nepilnametystė buvo gera, nuostabi...

Paskutinės akimirkos pagal mane yra brangiausios.. čia, paskutinė akimirka įgyja truputį kitą reikšmę... ją gal suprasiu tik aš, bet jinai vistiek lieka brangiausia ko gero..tik įgyja dar nepaskutinės akimirkos statusą...o visas tas "paskutines - nepaskutines" akimirkas turiu įamžinęs man dovanotoj knygoj (labai fajnoj knygoj) kurią skaityt, ar tai iššifruot , buvo malonu.. 

           Pavilioniene,  AČIŪ  TAU dar kartą už ją

 (už nuodėmes)

Manęs pabaiga

Vis rečiau ir rečiau lankausi čia. 

Kodėl?

Pirma priežastis ateinanti man į galvą: 

nuvertėjimas.

Mano nuvertėjimas.

Ar tai artėjančio pavasario nuotaikos mane taip veikia?

Vis mažiau ir rėčiau galvoju apie visokias žmogaus egzistencijas ir visas kitas gilias mintis.

Tapau tokiu, kokiu visi yra įpratę mane matyti, arba bent jau esu arti tokios būsenos.

Ar tai blogai?

Na.... mano nuotaika laikosi pozityve, depresijos nekankina.

Gal ir gerai...

O gal blogai...?

Tikriausiai permokau jau išrašynėt visas savo mintis į vieną visumą.

O gal ir nemokėjau.. 

Ko gero tai buvo, kasmet, cikliškai besikartojanti, žiemiško melancholiškumo nuotaika, priverčianti mano protą gimdyt įvairiausias filosofiškas mintis, dėl kurių kaikuriems žmonėms, kurie net nesistengia įsigilint į tas mintis, aš atrodau keistas.

Tikriausiai kokiam pusmečiui ir aš įstosiu į tų žmonių gretas.

Taip... Aš dviveidis, net triveidis...

Aš negaliu būti savimi.

Aš nemoku būti savimi.

Aš nežinau kas aš esu. 

Aš savęs nepažįstu, ką jau sakyt apie kitus žmones, kurie mano mane pažįstantys.

Aš neesu pastovus, mane veikia daugelis veiksnių.

Aš esu gyvulys, kurį gali veikti lietus ar saulė, žolė ar sniegas, maistas ar badas.

Visa tai turi didelę įtaką, mano mąstymui, mano nuotaikai, mano asmenybei.

Žmogeliukai aš Jūsų atsiprašau, kol aš esu aš, nes po savaitės, kitos, aš jau būsiu kitas aš, kuris gali pridaryti daug neapgalvotų dalykų.

Kad ir kas benutiktų, pasistengsiu visuomet traukinį varyt., sąžiningumo vėžėmis...

viešoji išpažintis?

Aš neesu šventas,

niekada tokiu nebuvau

ir vargu ar busiu.

Pastaraisiais metais aš nebuvau geras.

Pastaraisiais metais aš padariau daug dalykų, kuriais nesididžiuoju.

Pastaraisiais metais aš padariau daug dalykų, kurie kelia gėdos jausmą. (blogąja prasme)

Pastaraisiais metais aš padariau daug dalykų, kurie skaudino kitus žmones.

Pastaraisiais metais aš dariau žmonėm tai, ką žmonės kadaise darė man.

Pastaraisiais metais aš atsiliginau už man padarytas skriaudas, žmonėms, kurie dėl tų skriaudų kalti net nebuvo.

Pastaraisiais metais aš nieko nepasimokiau.

Pastaraisiais metais aš juokiausi iš nelaimių.

Pastaraisiais metais aš buvau supykęs ant pasaulio.

Pastaraisiais metais aš buvau padėjęs ant gyvenimo.

Pastaraisiais metais aš gyvenau sau.

Pastaraisiais metais aš buvau egoistas.

Pastaraisiais metais aš be jokio tikslaus noro, be jokios minties bet išliejau tai kas buvo susikaupę manyje. O to geriau daryt nereikėjo.

Žmonės atleiskit, aš tai padariau netyčia.

Nepaisant to...

Pastarieji metai man buvo sėkmingi.

Pastarieji metai man buvo vaisingi.

Pastarieji metai mane pakeitė.

Pastarieji metai man atnešė daug ir visko.

Pastarieji metai man buvo šviesūs.

Pastarieji metai mane išmokė džiaugtis.

Pastarieji metai man parodė kas teisinga, kas ne.

Pastarieji metai man liepė vadovautis savo principais.

Pastarieji metai mane pastumėjo būti teisingu prieš patį save.

Vėl moterys?

Kas man darosi?

nežinau,

bet kažkaip pastebėt pradėjau

tas moteriškas grožybęs.

(Ne, tai ne seksualūs užpakaliai arba kalnynai virš pilvo)

Čia kas kitka.

Tos grožybės būdingos tik joms,

ne šiaip "joms" o JOMS.

Tokioms kurių nėra daug.

Su kuriomis norisi jaukiai įsisukt į antklodę

šaltą, bet jaukų žiemos vakarą,

su karštu puodeliu kavos/arbatos/kisieliaus/ ar dar ko.

Žiūrėt kokį filmą ir miegautis Jos draugija.

Užuosti anksčiau minėtą Jos kvapą,

kedenti Jos plaukus,
sukinėt ant piršto Jos plaukų sruogą,

glostyti Jos kaklą

ir jausti Jos šilumą.

Kas per romantikos priepuoliai....

glostantis kvapas...

man patinka moteriškų kvepalų aromatas

arba gal ne

man patinka moterų kvapas

jis sukelia daug malonių prisiminimų,

jis teikia gerų emocijų antplūdį

jis pripildo mane tuom, ko neturiu, 

užpildo tuštumą manyje,

ir po akimirkos pranyksta,

išsisklaido ore,

palikdamas mane prisiminimuose

su savim pasiglemžęs geras emocijas

ir palikdamas tuštumą manyje

 

Žaliojo dangaus paveiktas

 

Tas jausmas mane buvo aplaidęs, iki šiandien.

Mėlynai žalias dangus...

Tarp daugiabučio sienų, vilioja trumpa oranžinės gatvės atkarpėlė.

Norisi eit ta gatvele ir leist dūmą, kuris sklaidytusi tapdamas užterštu oru.

 Štai dėl šių minčių ir vaizdų mane ir aplankė tas seniai, mane apleidęs jausmas.

Tos gražios akimirkos nesinorėjo paleist, o ji trumpa labai.. 

Nusprendžiau ją įamžint savo nelabai geros kokybės paveikslaparačiu.

Bandydamas įamžint tą mėlynai - žalią dangų, kuris iš dieninio tampa naktiniu, pastebėjau švieselę.

Taip! Tą, krintančią, kur norus pildo! 

Tiesa, jos įamžint nesuspėjau, bet akimirką buvo įspudinga.

Noras buvo sugalvotas.

.

Proto NĖRA

Jei turėčiau dar dvi rankas, išrašyčiau visas savo mintis, visus savo išgyvenimus ir vidinio pasaulio sukeltas audras.

Jei turėčiau dar vieną burną, papasakočiau viską, viską be išimties, viską ką turiu sukaupęs savyje.

Jei turėčiau daugiau proto, tai tylėčiau, ir nei sakyčiau kam ką nors,nei rašinėčiau čia idiotiškas nesamones.

Proto nėra?

"ką rašyt? ką rašyt?"

"ką rašyt? ką rašyt?"

skambant gražiai muzikai galvoje skamba tik šitas klausimas

gerai, kad ne vien sau tai rašau,
nors pagrindinis tikslas šių visų rašysenų išreikšt save,
bet labai malonu, jog jas stebi ir keletas kitų veidų

po ligoniško gyvenimo išrašymo, kažką rašyt čia nesinorėjo,

arba tiesiog nežinojau ką rašyt,

tiesą sakant ir dabar nežinau,

bet rašyt norisi...

Vėl tie klausimai "ką rašyt? ką rašyt?"
aj rašysiu viską,

 duosiu pasireikšti beprasmiškom, tarpusavy nesusijusiom (o gal kaip nors jas pavyks susiet) sapalionėm,

kaip kad šio tinklaraščio pradžioje.

Taigi...

1 scena

PRADEDAM

užsklanda...

-pastebėjau, kad dabar tu paėmei kūno vadžias į savo rankas...

-ir?

-žmones biški žeidi

-būtų normalesni - nežeiščiau

-atsakingumo turėk biški už kitus

-nori kitais rūpintis, o savim iki galo pasirūpint negali

-netiesa, man visai neblogai sekasi!

-isitikinęs?

-taip.

-kodėl tada AŠ turiu viršenybę šiom dienom, jei jau taip gali savim pasirūpint?

-kodėl?

-pats atsakymą žinai

-sakyk.

-būtų tavo viršenybė - depresijoj sedėtumėm dabar, kaip anuomet

-tenka pripažinti tavo žodžių tiesą, tavo abėjingumas ko gero mus gelbėja, ar bent jau laiko ant sveiko proto ribos.

-todėl ir esu viskam abėjingas

-stebiuosi tavim, skirtingi mes su tavim visgi, bet tai nereiškia, kad turi žeisti kitus žmones, geriau tokiais atvėjais tylėk.

-pažvengt bent galima

-iš kitų nelaimės? neverta

užsklanda...

2 scena

užsklanda...

Kas man dabar, va būtent šią akimirką atneša pozityvias emocijas?

Tai, kad rytoj turėsiu mp3 grotuvą ir galėsiu klausytis muzikos.

Apgailėtina.

Apgailėtina?

Iš vienos pusės taip, iš kitos ne.

Kodėl taip?

Todėl, kad laimės atneša tik materialus daiktas.

Todėl, kad šiuo metu nematau kitų, geras emocijas atnešančių veiksnių, o jų pilna.

Todėl, kad ryt tai bus svarbiausias mano tikslas - nusipirkti mp3.

Kodėl ne?

Todėl, kad kur tik busiu, visur galėsiu savo mintis tildyt muzikos garsais,

arba anaiptol, muzika padės man iš mano gilumos iškrapštyt senas mintis, arba visdar aktualias.

Kaip bus, priklauso nuo manęs.
Todėl, kad tai praskaidrins mano pilkas, rutiniškas dienas.

Todėl, kad sklaidys rūpesčius.

Todėl, kad kels nostalgiją, išgirdus į širdį kritusias dainas.

Todėl, kad atleis mane nuo pareigos sveikintis su vos pažįstamais žmonėmis.

Todėl, kad leis atsiriboti nuo pasaulio.

užsklanda...

3 scena

užsklanda...

Visi svajojam apie galimybę sustabdyt laiką.

Pritaikom tą svajonę prie smulkių, bet mums svarbių situacijų.

Tokių, kaip per kontrolinį sustabdyt laiką ir pasižiūrėt visus atsakymus.

Arba atsukt laiką atgal ir padaryt tą, ko gailiesi nepadaręs.

Ir daug kitų...
Mes laiką turime mielieji.

Tai priežastis, kodėl turime daryti visada tai, ką mums širdis liepia,

kad vėliau nesigailėt, jog to nepadarėm.

Kad ir kaip banaliai tai skambėtų...

Laikas mums duotas.

Laiką mes turim išnauduot.

Laikas, jis trumpas, geriau jo nešvaistyt.

Laikas, jis duoda mums ir gero ir blogo.

Laikas, juo reikia miegautis.

Laikas, jis atima iš mūsų ir jis duoda mums.

Laikas.

užsklanda...

4 scena

užsklanda...

meilė.

tikiu aš ja?

netikiu?

nežinau

-ei! tu tiki meile?

-kad ne

-kodėl?

-kas, kas, o tu geriausiai žinai tų "meilių" pasekmes

-tu irgi žinai, jas

-todėl ir netykiu, kam tikėt tuo, kas skaudina

-o aš tikiu.

-ilgai prabuvai laimingas dėl tų visų nesamonių?

-neilgai, bet buvau

-neverta

-verta

-ir vėliau mėnesiais kankintis, ne man tai. Paragavau to, ačiū mano pusė to nepalaikys.

-užtad mano pusė palaikys visiškai

-gerai, kad šiai dienai, protas pavaldus man

-geriau patirti bent truputėli jos, nei nepatirti visai

-patyriau man gana

-ir kas dabar?

-kas dabar?

-mes vienas žmogus gi

-nu

-tai tikim ar netikim mes meile?

-NEŽINAU,

tu?

-NEŽINAU.

užsklanda...

5 scena

užsklanda...

Nakti aš užmiegu gan greitai.

Mastau mažai, jei išvis mastau.

Tai gerai.

Bet turbūt šiąnakt taip greit užmigt nepavyks.

Bet tikėkimės, kad daug apmąstymų reikalaujančios naktinės mintys manęs neaplankys.

O jei aplankys, tai naktis nusimato ilga, sunki, gal net kankinanti.

Naktinės mintys, šiąnakt jūsų į svečius aš nakviečiu.

užsklanda...

6 scena

užsklanda...

Nostalgiškos akimirkos, mane šiom dienom aplanko dažnai.

Metai buvo sėkmingi, daug akimirkų vertų mano dėmesio, vertų mano euforijos jausmo liko ten, senūjų metų karalystėje.

Daug linksmų veidų, kurie liko mano atminty.

Tie veidai peržengė naujametinį slenkstį kartu su manim.

Bet šią akimirką aš jų nematau.

O kadaise draugiško namo sienos, dabar tapo svetimos ir šaltos.

užsklanda...

7 scena

užsklanda...

O motina gamta mums pokštus krečia,

iki rudenio pusės mums saulę dovanodama,

ir iki pusžiemio gailėdama mums sniego.

Koks bus pavasaris?
Baltas?
Hormonų audros tikėtinos balandžio vidury.

užsklanda...

8 scena

užsklanda...

Sapnų aš daug nesapnuoju dabar.

Gal ir gerai.

Kodėl?
Nes tris naktis iš eilės sapnuojant tą patį žmogų, supranti jog jo pasiilgai.

Šiuo atvėju tai turbūt nėra gerai.

Norisi gerų sapnų,

o geri sapnai yra tada, kai sapnuoji žmones su kuriais praleidi daug gerų akimirkų.

O tokie sapnai sukelia nostalgiją, kurios man ir taip dabar perteklius.

Taigi sapnai, šiąnakt jūsų i svečius aš nekviečiu.

užsklanda...

9 scena

užsklanda...

Tiesa yra tokia.

Mūsų kultūra gan keista.

Ji verčia gėdytis net pačio savęs.

Mūsų kultūra verčia mus bezdėti tyliai.

O

aš kulturingas.

užsklanda...

10 scena

užsklanda...

Manęs klausė ar noriu grįžti į vaikystę.

Su dabartine mano mastysena, ką aš ten daryčiau?

Jei suvaikėčiau,

tapčiau tokiu buku ir laimingu vaiku, koks buvau tada,

tokiu atvėju manau norėčiau grįžti ten.

Laimingas ir bukas...

Derinys idomus.

Tai kodėl mes mokomės?

Kad taptumėm protingesni ir nelaimingi?

Logika...

ūžsklanda.