Pirmosios valandos..18

...prasidėjo jos, pirmosios pilnametystės valandos..
jei dar vakar galėjau sakyt: 

"Man dar ne 18, aš dar ne senas, man dar pora valandų liko! Man dar 17, aš dar jaunas" 

tai dabar, aš jau praradau privilegiją, sakyt tuos žodžius. Nors aštuoniolikmetystė suteikė man kitų privilegijų, tokių kaip..:

pirkt alkoholį MAXIMOJE,                                                                                          arba rūkalus, nebesakyt: "Ponia Laima.."                               o tiesiog                                   " eE Laima! CHNIO!" ir dar kitų privilegijų, kartu su įvairiausiom atsakomybėm, kurios, kažin kodėl, bet man džiaugsmo neteikia... 

 Išmintis nepriklauso nuo to, kiek tau metų.(seniai apie tai norėjau parašyt). Išmintis priklauso nuo to, kaip tu gyveni, ką per savo (galbūt ir trumpą) gyvenimą išmokai, ką nuveikei.. (ar aš ką nors gero nuveikiau?)..  Yra daugybė žmonių jaunesnių už mane, kurie daro daug daugiau nei aš, jaučia stipresnį atsakomybės jausmą ir gyvena, kaip suaugę. Aš (būdamas jau 18) dar neesu tam pasiruošęs..

Iš kur aš tai žinau..?

Tai atsitiko prieš kelias valandas..

 o taip, prieš jas..

Po gimtanakčio pabudęs visai neankstų rytą , tingų rytą, paskutinį atostogų rytą, pajutau mane apėmusį keistą jausmą.
Jau dabar (pagal mūsų demokratiškos bendruomenės nuostatas) aš esu suaugęs, turiu nešti atsakomybę už save, už artimus žmones.. TURIU nEŠTI!! o net iš lovos normaliai atsikelt negaliu..

G Ė D A.

reikia mokytis gyventi suaugusį gyvenimą, kuris rodos yra toks pat kaip ir tas, ikiaštuoniolikmetinis gyvenimas, bet kažin kodėl nuo šiandien, jis man tapo naujas, nepažystamas, neišnagrinėtas...

Prisiminus jaunas dienas, kurios vakar pasibaigė.. ir visus nuotykius, nuo vaikystės kiemo iki diskotekų bitų, apima kitas jausmas, švelnumo kažkokio, ar tai palaimos, (LAIMOS- PALAIMOS, CCHNIOO) ir supranti, kad tavo nepilnametystė buvo gera, nuostabi...

Paskutinės akimirkos pagal mane yra brangiausios.. čia, paskutinė akimirka įgyja truputį kitą reikšmę... ją gal suprasiu tik aš, bet jinai vistiek lieka brangiausia ko gero..tik įgyja dar nepaskutinės akimirkos statusą...o visas tas "paskutines - nepaskutines" akimirkas turiu įamžinęs man dovanotoj knygoj (labai fajnoj knygoj) kurią skaityt, ar tai iššifruot , buvo malonu.. 

           Pavilioniene,  AČIŪ  TAU dar kartą už ją

 (už nuodėmes)