Manęs pabaiga

Vis rečiau ir rečiau lankausi čia. 

Kodėl?

Pirma priežastis ateinanti man į galvą: 

nuvertėjimas.

Mano nuvertėjimas.

Ar tai artėjančio pavasario nuotaikos mane taip veikia?

Vis mažiau ir rėčiau galvoju apie visokias žmogaus egzistencijas ir visas kitas gilias mintis.

Tapau tokiu, kokiu visi yra įpratę mane matyti, arba bent jau esu arti tokios būsenos.

Ar tai blogai?

Na.... mano nuotaika laikosi pozityve, depresijos nekankina.

Gal ir gerai...

O gal blogai...?

Tikriausiai permokau jau išrašynėt visas savo mintis į vieną visumą.

O gal ir nemokėjau.. 

Ko gero tai buvo, kasmet, cikliškai besikartojanti, žiemiško melancholiškumo nuotaika, priverčianti mano protą gimdyt įvairiausias filosofiškas mintis, dėl kurių kaikuriems žmonėms, kurie net nesistengia įsigilint į tas mintis, aš atrodau keistas.

Tikriausiai kokiam pusmečiui ir aš įstosiu į tų žmonių gretas.

Taip... Aš dviveidis, net triveidis...

Aš negaliu būti savimi.

Aš nemoku būti savimi.

Aš nežinau kas aš esu. 

Aš savęs nepažįstu, ką jau sakyt apie kitus žmones, kurie mano mane pažįstantys.

Aš neesu pastovus, mane veikia daugelis veiksnių.

Aš esu gyvulys, kurį gali veikti lietus ar saulė, žolė ar sniegas, maistas ar badas.

Visa tai turi didelę įtaką, mano mąstymui, mano nuotaikai, mano asmenybei.

Žmogeliukai aš Jūsų atsiprašau, kol aš esu aš, nes po savaitės, kitos, aš jau būsiu kitas aš, kuris gali pridaryti daug neapgalvotų dalykų.

Kad ir kas benutiktų, pasistengsiu visuomet traukinį varyt., sąžiningumo vėžėmis...

Žaliojo dangaus paveiktas

 

Tas jausmas mane buvo aplaidęs, iki šiandien.

Mėlynai žalias dangus...

Tarp daugiabučio sienų, vilioja trumpa oranžinės gatvės atkarpėlė.

Norisi eit ta gatvele ir leist dūmą, kuris sklaidytusi tapdamas užterštu oru.

 Štai dėl šių minčių ir vaizdų mane ir aplankė tas seniai, mane apleidęs jausmas.

Tos gražios akimirkos nesinorėjo paleist, o ji trumpa labai.. 

Nusprendžiau ją įamžint savo nelabai geros kokybės paveikslaparačiu.

Bandydamas įamžint tą mėlynai - žalią dangų, kuris iš dieninio tampa naktiniu, pastebėjau švieselę.

Taip! Tą, krintančią, kur norus pildo! 

Tiesa, jos įamžint nesuspėjau, bet akimirką buvo įspudinga.

Noras buvo sugalvotas.

.

"Ligonio įrašai" arba "Kaip Tomui stogą rovė"

Viskas tiesiai iš užrašų knygutės, 

už nuotraukų kokybę atsprašau, 

fotografuota telefonu.

12.27

Sovietinio interijero palata

Viskas klostėsi blogai nuo pat pradžių.
Klaidingas gydytojos siuntimas pasiglemžė visą mano, ir taip trumpėjančio, gyvenimo valandą.
Buvo kilusi viltis, kad nepaguldys.
Paguldė.
Gero gydytojo dėka.
Baltaplaukis gydytojas tikrai gero būdo.

Taip, jam svarbiausia ligonį išgydyt.

Šiltas žmogus. Šilčiausas daktaras iš visų mano matytų.

Į keistąsias sovietinio interijero palatas jis atneša išties gerą atmosferą.

Priėmimo skyriuje šaltosios mėlynos sienos,

dubenys su užrašu "VEMIANTIEMS LIGONIAMS"

ir išsami gyvenimo būdo apklausa.

Tarp šių, jokio pozityvaus jausmo neatnešančių veiksnių,

šypseną sukėlė ant sienos kabėjęs plakatas.

"PLAUKIME RANKAS KARTU, BUS VISIEMS LABAI SMAGU"

Šaltosios priimamojo sienos

Be jokių laukimų atlieka man procedūras.
AKS aparato uždėjimas,

mano kraujo iš venos pasisavinimas.

Gal ir gerai, o ko laukt?

Palatoje esu nevienas, paskui vienas, dabar vėl nevienas.

Ir pagalvojus, kad visi šie dalykai įvyko per valandą ( gal mažiau),

verčia galvot, kad gal čia visdėlto nenuobodu.

Mano rašymą trigdo šiuo metu daug kas, 

tai šiaip matome iš šrifto - tai AKS aparatas man spaudimą matuoja.

Diena - kas pusvalandį,

nakti - kas valandą.

Be to dar sėselė keičiantį patalinę

ir rudaakis palatos draugas,

kuris tikisi, jog su manim bus linksmiau,

gal ir bus.

Man irgi ko gero bus linksmiau,

nes čia pabuvus vienam stogą tikrai rauna.

Žinau tai iš patirties.

Daktaras sakė, besistengsiąs, kad mane paleistų greičiau.

Aš noriu grįžti atgal, pas savus.

Vemiantiems ligoniamas

Tik gal neturiu tų savų.

Išvis, kažkoks vienas aš dabar. 

Ir čia, ir namie, ar dar kur.

Tai pirmoji diena ligoninei.

Niekas nelanko kolkas ir vargu ar aplankys.

Kam aš šiuo metu reikalingas?
Nebent chemijos mokytojai,

ji nori mane pamokom užkraut,

man jau pranešė.

Geras berniukas sausainį pasiūlė.

"Plaukime rankas kartu, bus visiems labai smagu"

AKS matuoklis

12.28

Tik įžengus į palatą

Baltasis dangus

Vakar dieną, dangus už lango buvo baltas.

Šiandien jau matosi žydrojo ozono sluoksnio pėdsakai.

Kuo daugiau spalvų - tuo geriau.

Vakar su Roku aptikom žaidimų kambarį,

ten valandos greičiau lekia.

Be daktarų, mane atsimena vos trys žmonės iš gimtųjų kraštų.

Ar galiu juos vadint artimais?

Ką žinau, gal tik vieną iš jų.

Dar brolis iš Vilniaus kartais paskambina,

yra tikimybė gal aplankys.

Nors, gal ir ne,

per daug pareigų jis turi.

Mano šriftas jau nebesikeis,

išsilaisvinau iš AKS aparato gniaužtų.

Naktis su juo buvo varginanti.

Nelabai skani košė

Bet sapnavau, kadaise svarbiausius mano širdžiai žmones.

Tiesa, sanai buvo keisti.

Dienos pradžia prasidėjo:
dantų šepetuko paieška

(tiesa, neradau, teko pirkti),

ir nelabai skania koše, bet vistiek valgiau, nes vaistus vėliau gert reikėjo.

Sėdint ir tylint paskutines valandas su Roku,

nors Rokas ir plepys,

bet tyli dabar,

galvoje migteli vasariškos akimirkos.

Vasara buvo tikrai vykusi.

Nieko ten netrūko.

Visi 2011 metai buvo vykę,

Mano guolis

buvo ant tiek sėkmingi,

kiek 2010 buvo nesėkmingi,

bet atleiskit metai, jūsų pabaiga liūdna.

Gydytojo diagnozė:
Inkstai be pakitimų.

Visdar ta pati diena.
Palatoje lupamo apelsino kvapas.

Kas man čia patinka?

Tai turbūt šiltos tualeto grindys,

jos šiltesnės nei namie.

Namie šaltos, nes po jais rusys.

Norėčiau, kad mano butas būtų aukščiau.
Kas dar patinka?
Tas pats apelsino kvapas.

O dar patinka žiūrėt pro langą į santariškių gatvę

ir skaičiuot autobusus.

Rokas klausė ar noriu namo,

tikriausiai buvo įsitikinęs jog atsakysiu
"žinoma noriu!" , 

bet mano atsakymas prasidėjo giliu susimąstymu.

Ar aš noriu namo?

Ką aš ten veiksiu?

Paskutinė diena namie nebuvo maloni.

Ne, tai ne dėl namiškių, jie malonūs, gėri.

Kasdieninės vaistų dozės duok mums šiandien...

Tai dėl manęs pačio.

Atsakymas į Roko klausimą skambėjo taip:
"Ką žinau, ne namo tikriausiai"

Tiesa, kai gydytojas paklausė manęs, ar noriu namo,

spėkit, koks tada buvo mano atsakymas.

Tai o kur aš noriu tada?

Aš pats tiksliai to nežinau,

bet jūk gydytojui taip neatsakysiu.

-Na, ką?

Šiltosios tualeto grindys

-Kas "ką"?

-Vieni likom.

-Pagaliau.

-Kodėl "pagaliau"? Liūdna gi bus.

-Tas mažas kartais įkyrėjo, dabar darysiu ką noriu.

-Bet gi vis geriau beprasmiškai su juo pasikalbėt, nei vienam būt.

-Dabar bent knygą įmanoma bus paskaityt.

-Tai ko neskaitai?

skaičiuojamas autobusas

-Ko čia dabar klausinėji?

-Tu pats nežinai ko nori.

-Gerai. Ko nori tu?

-...

-Na matai.

-Žinai, mes pasimetėm su tavim.

-Neaiškink to, kas ir taip seniai akivaizdu.

-Bent jau per tą pasimetimą tave pastebėjau.

-Neminkštink man širdies.

-Gal nuvartyt senąją palatą pažiūrėt...

- Tai gal visus savo ligoniškus planus per visą blaknotą išrašyk!?
Vsio baigiam.

Palatos draugas Rokas

Tai, kas nedavė man mirti iš nuobodulio, storoji knyga ir užrašinė su rašikliu.

12.29

-Kelkis, kelkis! - šaukdama į mano palatą įžengė seselė.

Šįryt kažin kodėl, bet trimis valandomis anksčiau nei vakar.

Ir davė man termometrą.

"Plačiaekranis televizorius"

Taip ir nori, kažkuri mano esybės dalis jai atsakyt:
"Tai o ką čia daryt atsikėlus?"
Bet gal ir gerai, rytais čia nuotaiką, kažing kodėl,

bet geresnė nei vakarais.

Tai nusprendžiau nemiegot dabar, nors norisi labai,

o užmigsiu tada greičiau vakare.

Tai taip ir stumiu laiką, rašydamas.

Kas čia, gal koks dienoraštis?

Aj koks skirtumas?

Vaikų veidai ant palatos lango

Vaikai, tiksliau jų veidų atvaizdai,

priklijuoti prie palatos lango, 

(vedančio į koridorių,

kad daktaras galėtų stebėt ligonį)

naktimis manęs jau seniai nebebaugina.

Baugino,

kai pirmą kartą čia gulėjau.

O šiemet, jie jau su kalėdinėmis kepuraitėmis.

Pusryčių dar negavau.

Jau pats jaučiu, kad prasmirdėjau ligonine,

Išplėsti vyzdžiai - mano aklumo priežastis.

o kiti žmonės tą dvoką turbūt už kokių 100 metrų užuodžia.

Mano šikštumas yra negailėstingas net pačiam sau.

Rodos visą gyvenimą stengiaus būt dosniu, o dabar...

Tai pasireiškė, jau minėto,

pigiu, kietu, dentenas žalojančiu dantų šepeteliu

ir pigia, rusiška, pradvokusia, žolelių dantų pasta.

Rodos nėra skirtumo, kuo iš mano burnos dvoktų,

ar ponaktiniu šūdu, ar rusiška dantų pasta.

Visos seselės man yra to pačio veido, arba panašaus.

Skanieji blynai

Šiandien prarasiu regėjimo dovaną,

negalėsiu nei rašyti, nei skaityti.

Nežinau ką reiks daryt, 

jūk tai užima 90% mano laiko.

Vakar išskyrus namiškius ir brolį iš Vilniaus

(manau jų pareiga manim domėtis, tai ir paskambina),

mane prisiminė, kadaise geriausias mano draugas.

Tiesa, pats jam parašiau, 

dėl reikalų (neviešinsiu),

bet vistiek, buvo malonu su juo bent trumpai pabendrauti.

Daugiau nieko.

Šimtai viltingų žvilgsnių į telefoną.

Nieko.

O kam rūpi?

Gerai, kad yra namiškiai.

Šiąnakt ir sapnavau tą draugą,

Žiūrėjau į naktinį Vilnių su mintim "Tai ten verda gyvenimas"

senus gerus mūsų laikus.

Turbūt susapnuot čia galiu kiekvieną, kas mane prisimintų.

Vakar vakarienei gavau blynų.

Buvo skanu.

Apakau. Nematau ką rašau.

Tik ranka jaučiu.

Ar ką nors perskaitysiu veliau, nežinau.

Ką daryt dabar?

Iš mano užrašinės lyg Dievui į ausį.

Nešvankybės ant lovų, sienų, bei spintelių

Pusdienis vos praėjo, o jau ir patėvis aplankė,

net trys draugai parašė.

Du iš jų šiaip sau,

pasiteiraut kaip aš.

Vis dėlto nepamirštas likau.

Bet ir toliau nieko nematau.

Ar bent perskaitomai rašau?

Pagaliau atgavau regą.

Paskutinė naktis čia laukia manęs.

Čia dienos trumpos, naktys ilgos.

Pasiilgau žmonių apie kuriuos galvoju.

Jau nebenoriu matyt nepažįstamų veidų.

Noriu matyt senus gerus veidus!

Reik prastumt laiką iki 21.00.

Dar liko keturios valandos.

Ko gero jas leisiu skaitydamas nešvankybęs prirašytas ant lovų, sienų bei spintelių.

Dar ant jų beveik visi kaip susitarę rašo kas ir kada čia gulėjo.

Manau šiandien sapnosiu

Mireną (Mirėną) ir Antoną.

Jiedu šiandien šiaip sau mane prisiminė.

Buvo malonu.

12.30

Dažniausia lankytoja

Paskutinės valandos čia.

Ką tik atėjo dažniausia mano lankytoja.

Tvarko mano (visdar mano) palatą.

Už lango šviečia saulė, vilioja.

Negaliu nustįgti vietoj,

nekantrauju iš čia išeiti.

Tikiuosi už šių sienų manęs laukia teigiamos emocijos.

Perskaityta knyga

Pavadinau jį Nuobodu. LABAS Nuobudai!

Pinigėlių sugadinti

Saveitę, gal dvi, o gal tris savaites atgal, per žinias rodė, kaip:

•   Дми́трий Анато́льевич Медве́дев grasino pasauliui atominėm bombom.
•   Maskvoje žmonės mušami, gaudomi milicininkų, dėl to, kad reiškia savo nepasitikėjimą valdžia, padirbtais rinkimų rezultatais.
• Graikijoje ir kitose ES šalyse, visdar mitingai, protestai. 

Ir iš karto man kilo toks klausimas.

KAS JIEMS DUODA TEISĘ KIŠTIS Į MŪSŲ GYVENIMUS?!

Nei jie mūs pagimdė, nei jie mūs maitina. Jie tik gyvena iš mūsų pingų, apkrovę mus mokesčiais. Baugina bombom, net rimtesnio žodžio laisvės neduoda. 

Demokratija... Demokratija? Diktatūra! Visais laikais buvo, yra ir bus, neverta tikėtis gražesnės ateities.

Pasaulio Valdantieji. Kas juos taip pavadino?

Ogi, Ponas Pinigas.

Kas per durna sistema? Pinigas visiems dievas. 

Kas sugalvojo tą šikpoperį? Dėl jo žmogaus prigimtis mano akyse yra EGOistiška. Pinigas sugadino žmogų.
Be jo, be pinigo. Kas būtų be jo? Žmonės dirbt galėtų, tiesiog tam, kad civilizacija egzistuotų, gyventų (kažkas panašaus į "TOBULĄJĮ" komunizmą, nors jame yra pinigas ir diktatorius, taigi netinka). Komunizmas be diktatoriaus? Viliojančiai skamba. Bet dabar žmogus pernelyg sugadintas, kad tai įgyvendintų, godumo jausmas beribis.

Štai tokiais mūs padarė pinigas. Visi žmonės sugadinti pinigo, nors kartais taip gali ir neatrodyt, bet jei neturėsi nieko (tiksliau, jei turėsi NIEKĄ), tavo asmenybę, ko gero sutikčiau po Aušros Vartų kojom, pakelėje klūpantį ir prašantį išmaldos. Štai kuo mūs pavertė pinigas.
Kodėl aš tiesiog negaliu gyventi sau, laisvas, ką noriu tą darau, kodėl turiu kaupti pensijai (kurį tarp kitko Rusijoj vadinama "время дожития"), kodėl turiu uždirbti pinigus, tą šikpoperį?
Gimę pataikėm į komercinį pasaulį, lyg į kokias džiungles, kur reikia užsidirbti, ir taip išlikti.

Ką tik sugalvojau žodį, su kuriuo galėčiau asocijuot pinigą.
Narkotikas - vieną kartą pabandęs, arba vartok toliau, arba mirk.
Ir pinigas panašiai, sugadino žmoniją.
Gimiai, ir uždirbinėk pinigus (arba vok), nes jei neturėsi jų, mirsi po Aušros Vartais.
Gerai, jog yra artimi žmonės, kurie parūpina tau pinigų dozes kol gyvi, kol gali, paskui jau verskis vienas šitoj pinigomanų planetoj. 

Štai ir radau kaltininką to jausmo, užsidarimo rutinoje jausmo.

Pinigas, viskuo kaltas tik jis, pražudęs miliardus žmonių per visą savo egzistavimo istoriją, išardęs daug šeimų ir pridaręs daug kitų problemų žmonijai.

P.s. gal kas turi litą saldainiui paskolint?

Laikas bėga, bė - ga...

Minčių daug, laiko mažai, o dar ir suformuluot kiekvieną iš jų kažkaip reikia.

Šiandien Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazijoj vyko Česlovo Milošo minėjimas,

šiam renginiui man reikėjo surąsti namie, kokį nors kostiumą. Vakar, vakare, su mama ir pradėjom kokio nors seno švarko paiešką. Aš labai nemėgstu jų vilkėti, todėl ir neturiu nuosavo, išskyrus mokyklinę uniformą.
Atskleidėm užuolaidą, skiriančią sandėliuką nuo kitos namo dalies, ir pakvipo, senais drabužiais.
Visada kvepėdavo, tik aš greitai ten užlėkdavęs, ko nors paimt, nepajusdavau to. 

Šį kartą pajutau.

Tas kvapas, mielas širdžiai buvo,
įėjęs į tą sandėliuką, užuodęs tą senienų kvapą, tarytum persikeliau laike,

kai broliai dar buvo mokyklinukai, kai mama buvo laiminga, kai tėtis gyvas buvo. Nors tų laikų nepamenu, bet atrodo jog pasąmonėj kažkas vis dėlto pasiliko.
Tarytum patenki į rojų.
Turbūt tas sandėliukas, prikimštas visokių senienų, yra vienintelė vieta mano bute kur dar galima pajust, tų laikų atmosferą.

Tarp senų drabužių buvo daug senų švarkų, kelnių, striukių, ko tik ten nebuvo.
Ištraukęs viską iš sandėliuko, pradėjau matuotis, tai vieną kostiumą, tai kitą. 

Senieji tėčio kostiumai, kuriuos dar mano broliai vilkėdavo.
Kiekvienas iš jų man buvo per mažas, kelnės per trumpos..
Mama pradėjo juoktis, mano juokas irgi jai pritarė.

Po akimirkos abu užtilom.
Namie girdėjosi tik laikrodžio leidžiamas "tik tak".
Pastebėjau mamos žvilgsnį, nukreiptą į mane.
Retai matau mamą taip į mane žiūrinčią.
Sugavęs jos žvilgsnį, pajaučiau tai, ką jautė tada jinai.
Ji tarytum tik dabar pastebėjo, kaip jos jaunėlis sunus užaugo,

peraugęs vyresniuosius brolius, ir netilpąs į senus, nostalgišku kvapu prisotintus, tėvo kostiumus.
Pamatė, kiek daug laiko nepastebimai prabėgo, ir kaip viskas pasikeitė.

Nostalgiškos akimirkos, jos brangios. 

Truputis muzikos atsipalaidavimui. spausti čia