Laikas bėga, bė - ga...

Minčių daug, laiko mažai, o dar ir suformuluot kiekvieną iš jų kažkaip reikia.

Šiandien Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazijoj vyko Česlovo Milošo minėjimas,

šiam renginiui man reikėjo surąsti namie, kokį nors kostiumą. Vakar, vakare, su mama ir pradėjom kokio nors seno švarko paiešką. Aš labai nemėgstu jų vilkėti, todėl ir neturiu nuosavo, išskyrus mokyklinę uniformą.
Atskleidėm užuolaidą, skiriančią sandėliuką nuo kitos namo dalies, ir pakvipo, senais drabužiais.
Visada kvepėdavo, tik aš greitai ten užlėkdavęs, ko nors paimt, nepajusdavau to. 

Šį kartą pajutau.

Tas kvapas, mielas širdžiai buvo,
įėjęs į tą sandėliuką, užuodęs tą senienų kvapą, tarytum persikeliau laike,

kai broliai dar buvo mokyklinukai, kai mama buvo laiminga, kai tėtis gyvas buvo. Nors tų laikų nepamenu, bet atrodo jog pasąmonėj kažkas vis dėlto pasiliko.
Tarytum patenki į rojų.
Turbūt tas sandėliukas, prikimštas visokių senienų, yra vienintelė vieta mano bute kur dar galima pajust, tų laikų atmosferą.

Tarp senų drabužių buvo daug senų švarkų, kelnių, striukių, ko tik ten nebuvo.
Ištraukęs viską iš sandėliuko, pradėjau matuotis, tai vieną kostiumą, tai kitą. 

Senieji tėčio kostiumai, kuriuos dar mano broliai vilkėdavo.
Kiekvienas iš jų man buvo per mažas, kelnės per trumpos..
Mama pradėjo juoktis, mano juokas irgi jai pritarė.

Po akimirkos abu užtilom.
Namie girdėjosi tik laikrodžio leidžiamas "tik tak".
Pastebėjau mamos žvilgsnį, nukreiptą į mane.
Retai matau mamą taip į mane žiūrinčią.
Sugavęs jos žvilgsnį, pajaučiau tai, ką jautė tada jinai.
Ji tarytum tik dabar pastebėjo, kaip jos jaunėlis sunus užaugo,

peraugęs vyresniuosius brolius, ir netilpąs į senus, nostalgišku kvapu prisotintus, tėvo kostiumus.
Pamatė, kiek daug laiko nepastebimai prabėgo, ir kaip viskas pasikeitė.

Nostalgiškos akimirkos, jos brangios. 

Truputis muzikos atsipalaidavimui. spausti čia