Who am I

-radai?

-radau

-rodyk jiems, tegul pamato, kas mes

-kas aš.

Laiškas man iš ateities

 24/08/2012

Šalčininkai

 

Brangus aš iš ateities,

Man labai įdomu kaip tu ten dabar gyveni, užsieny, ar Lietuvėlėi. Man įdomu su kuo tu dabar bendrauji ir įdomu kokios būsenos esi. Man įdomu ar labai skiriesi nuo manęs dabartinio, įdomu ar bendrauji su dabar man artimais žmonėmis. Įdomu ar rūkai. Įdomu ar sportuoji. Man įdomu ar gyvas tu dabar. Man įdomu ar dainuoji. Man įdomu kas valdo tavo kūną šiom dienom. Įdomu, ar visdar tie du vadeliotojai tūnoja tavyje, o gal pasirinkai vieną jų ir dabar esi arba jausmingas nuoširdus gėris, arba linksmybių beieškantis egoitsas. O gal susiradai taip ilgai ieškoma vidurį tarp tų dviejų Man įdomu kaip tu kalbi dabar. Man įdomu ar supranti šitą laišką.

Man įdomu ar tu skaitai išvis šitą laišką.

Pas mane viskas keičiasi dienom. Vis kažkas naujo. Tu žinai kad aš dabar nemėgstu naujovių, tokių kurios užklumpa netikėtai, bet tas naujoves, kurios yra dabar, aš priimu lengvai. Čia ta nuotaika tokia rami dabar, kai viskas daugmaž priartėjo į savo vietas, vietas kurių aš noriu. Nors žinau, kad visa tai ilgai netrūks, bet miegaujuos akimirkom. Tu dabar ko gero prisimeni tą laikotarpį ir žvengi dabar, arba su nostalgija prisimeni, tai priklauso nuo tavo kūno šeimininko. 

Man labai norėtųsi tikėtis, kad tu nesublogai ir radai ta savęs vidurį. Norėtųsi, kad radęs naujų, nepamirštum senų draugų. Išvis nepamiršk mūsų, nei manęs nei mano artimųjų. Visada laikyk su jais kontaktą. Ir dar...nepamiršk susitikt po metų su kažkuo, kas pastumėjo mane parašyt tau laišką.

Visada tavo, AŠ.

        

ATSTOK, TU FAJNAS

Visi pradžioj sako.."TU FAJNAS"

ir visi pabaigoj taria "ATSTOK"

-ej tu ten...

-ko?

-pakalbėt noriu

-atsikėlęs čia iš ryto ankstyvo kalbėt jis nori.. leistum pamiegot bent..ką kalbėt?

-kam prisijaukinti žmogų, jei vėliau tau jis neberūpės?

-kad kurį laiką su juo būtų fajna

-bet tai egoistiška, jei tu su juo atrandi euforiją, o kai tau pabosta palieki ji prisiminimuose

-tai visi mes žmonės egoistai

-aš ne

-tu tai ne, o aš tai taip..tu tai aš, aš tai tu.. pagauni? štai ir juose ta pati situacija, kartais jų kūną ir protą, gal net ir širdį perima jų "toks kaip aš pas tave".. kodėl tu man neduodi valdyti kūno tokiomis dienomis tai aš nežinaau..

-nes aš nemėgstu tokių, kaip tu..

-nu ir marinuokis toliau prisiminimuose, bet miego iš manęs neatimk

Manęs pabaiga

Vis rečiau ir rečiau lankausi čia. 

Kodėl?

Pirma priežastis ateinanti man į galvą: 

nuvertėjimas.

Mano nuvertėjimas.

Ar tai artėjančio pavasario nuotaikos mane taip veikia?

Vis mažiau ir rėčiau galvoju apie visokias žmogaus egzistencijas ir visas kitas gilias mintis.

Tapau tokiu, kokiu visi yra įpratę mane matyti, arba bent jau esu arti tokios būsenos.

Ar tai blogai?

Na.... mano nuotaika laikosi pozityve, depresijos nekankina.

Gal ir gerai...

O gal blogai...?

Tikriausiai permokau jau išrašynėt visas savo mintis į vieną visumą.

O gal ir nemokėjau.. 

Ko gero tai buvo, kasmet, cikliškai besikartojanti, žiemiško melancholiškumo nuotaika, priverčianti mano protą gimdyt įvairiausias filosofiškas mintis, dėl kurių kaikuriems žmonėms, kurie net nesistengia įsigilint į tas mintis, aš atrodau keistas.

Tikriausiai kokiam pusmečiui ir aš įstosiu į tų žmonių gretas.

Taip... Aš dviveidis, net triveidis...

Aš negaliu būti savimi.

Aš nemoku būti savimi.

Aš nežinau kas aš esu. 

Aš savęs nepažįstu, ką jau sakyt apie kitus žmones, kurie mano mane pažįstantys.

Aš neesu pastovus, mane veikia daugelis veiksnių.

Aš esu gyvulys, kurį gali veikti lietus ar saulė, žolė ar sniegas, maistas ar badas.

Visa tai turi didelę įtaką, mano mąstymui, mano nuotaikai, mano asmenybei.

Žmogeliukai aš Jūsų atsiprašau, kol aš esu aš, nes po savaitės, kitos, aš jau būsiu kitas aš, kuris gali pridaryti daug neapgalvotų dalykų.

Kad ir kas benutiktų, pasistengsiu visuomet traukinį varyt., sąžiningumo vėžėmis...

"ką rašyt? ką rašyt?"

"ką rašyt? ką rašyt?"

skambant gražiai muzikai galvoje skamba tik šitas klausimas

gerai, kad ne vien sau tai rašau,
nors pagrindinis tikslas šių visų rašysenų išreikšt save,
bet labai malonu, jog jas stebi ir keletas kitų veidų

po ligoniško gyvenimo išrašymo, kažką rašyt čia nesinorėjo,

arba tiesiog nežinojau ką rašyt,

tiesą sakant ir dabar nežinau,

bet rašyt norisi...

Vėl tie klausimai "ką rašyt? ką rašyt?"
aj rašysiu viską,

 duosiu pasireikšti beprasmiškom, tarpusavy nesusijusiom (o gal kaip nors jas pavyks susiet) sapalionėm,

kaip kad šio tinklaraščio pradžioje.

Taigi...

1 scena

PRADEDAM

užsklanda...

-pastebėjau, kad dabar tu paėmei kūno vadžias į savo rankas...

-ir?

-žmones biški žeidi

-būtų normalesni - nežeiščiau

-atsakingumo turėk biški už kitus

-nori kitais rūpintis, o savim iki galo pasirūpint negali

-netiesa, man visai neblogai sekasi!

-isitikinęs?

-taip.

-kodėl tada AŠ turiu viršenybę šiom dienom, jei jau taip gali savim pasirūpint?

-kodėl?

-pats atsakymą žinai

-sakyk.

-būtų tavo viršenybė - depresijoj sedėtumėm dabar, kaip anuomet

-tenka pripažinti tavo žodžių tiesą, tavo abėjingumas ko gero mus gelbėja, ar bent jau laiko ant sveiko proto ribos.

-todėl ir esu viskam abėjingas

-stebiuosi tavim, skirtingi mes su tavim visgi, bet tai nereiškia, kad turi žeisti kitus žmones, geriau tokiais atvėjais tylėk.

-pažvengt bent galima

-iš kitų nelaimės? neverta

užsklanda...

2 scena

užsklanda...

Kas man dabar, va būtent šią akimirką atneša pozityvias emocijas?

Tai, kad rytoj turėsiu mp3 grotuvą ir galėsiu klausytis muzikos.

Apgailėtina.

Apgailėtina?

Iš vienos pusės taip, iš kitos ne.

Kodėl taip?

Todėl, kad laimės atneša tik materialus daiktas.

Todėl, kad šiuo metu nematau kitų, geras emocijas atnešančių veiksnių, o jų pilna.

Todėl, kad ryt tai bus svarbiausias mano tikslas - nusipirkti mp3.

Kodėl ne?

Todėl, kad kur tik busiu, visur galėsiu savo mintis tildyt muzikos garsais,

arba anaiptol, muzika padės man iš mano gilumos iškrapštyt senas mintis, arba visdar aktualias.

Kaip bus, priklauso nuo manęs.
Todėl, kad tai praskaidrins mano pilkas, rutiniškas dienas.

Todėl, kad sklaidys rūpesčius.

Todėl, kad kels nostalgiją, išgirdus į širdį kritusias dainas.

Todėl, kad atleis mane nuo pareigos sveikintis su vos pažįstamais žmonėmis.

Todėl, kad leis atsiriboti nuo pasaulio.

užsklanda...

3 scena

užsklanda...

Visi svajojam apie galimybę sustabdyt laiką.

Pritaikom tą svajonę prie smulkių, bet mums svarbių situacijų.

Tokių, kaip per kontrolinį sustabdyt laiką ir pasižiūrėt visus atsakymus.

Arba atsukt laiką atgal ir padaryt tą, ko gailiesi nepadaręs.

Ir daug kitų...
Mes laiką turime mielieji.

Tai priežastis, kodėl turime daryti visada tai, ką mums širdis liepia,

kad vėliau nesigailėt, jog to nepadarėm.

Kad ir kaip banaliai tai skambėtų...

Laikas mums duotas.

Laiką mes turim išnauduot.

Laikas, jis trumpas, geriau jo nešvaistyt.

Laikas, jis duoda mums ir gero ir blogo.

Laikas, juo reikia miegautis.

Laikas, jis atima iš mūsų ir jis duoda mums.

Laikas.

užsklanda...

4 scena

užsklanda...

meilė.

tikiu aš ja?

netikiu?

nežinau

-ei! tu tiki meile?

-kad ne

-kodėl?

-kas, kas, o tu geriausiai žinai tų "meilių" pasekmes

-tu irgi žinai, jas

-todėl ir netykiu, kam tikėt tuo, kas skaudina

-o aš tikiu.

-ilgai prabuvai laimingas dėl tų visų nesamonių?

-neilgai, bet buvau

-neverta

-verta

-ir vėliau mėnesiais kankintis, ne man tai. Paragavau to, ačiū mano pusė to nepalaikys.

-užtad mano pusė palaikys visiškai

-gerai, kad šiai dienai, protas pavaldus man

-geriau patirti bent truputėli jos, nei nepatirti visai

-patyriau man gana

-ir kas dabar?

-kas dabar?

-mes vienas žmogus gi

-nu

-tai tikim ar netikim mes meile?

-NEŽINAU,

tu?

-NEŽINAU.

užsklanda...

5 scena

užsklanda...

Nakti aš užmiegu gan greitai.

Mastau mažai, jei išvis mastau.

Tai gerai.

Bet turbūt šiąnakt taip greit užmigt nepavyks.

Bet tikėkimės, kad daug apmąstymų reikalaujančios naktinės mintys manęs neaplankys.

O jei aplankys, tai naktis nusimato ilga, sunki, gal net kankinanti.

Naktinės mintys, šiąnakt jūsų į svečius aš nakviečiu.

užsklanda...

6 scena

užsklanda...

Nostalgiškos akimirkos, mane šiom dienom aplanko dažnai.

Metai buvo sėkmingi, daug akimirkų vertų mano dėmesio, vertų mano euforijos jausmo liko ten, senūjų metų karalystėje.

Daug linksmų veidų, kurie liko mano atminty.

Tie veidai peržengė naujametinį slenkstį kartu su manim.

Bet šią akimirką aš jų nematau.

O kadaise draugiško namo sienos, dabar tapo svetimos ir šaltos.

užsklanda...

7 scena

užsklanda...

O motina gamta mums pokštus krečia,

iki rudenio pusės mums saulę dovanodama,

ir iki pusžiemio gailėdama mums sniego.

Koks bus pavasaris?
Baltas?
Hormonų audros tikėtinos balandžio vidury.

užsklanda...

8 scena

užsklanda...

Sapnų aš daug nesapnuoju dabar.

Gal ir gerai.

Kodėl?
Nes tris naktis iš eilės sapnuojant tą patį žmogų, supranti jog jo pasiilgai.

Šiuo atvėju tai turbūt nėra gerai.

Norisi gerų sapnų,

o geri sapnai yra tada, kai sapnuoji žmones su kuriais praleidi daug gerų akimirkų.

O tokie sapnai sukelia nostalgiją, kurios man ir taip dabar perteklius.

Taigi sapnai, šiąnakt jūsų i svečius aš nekviečiu.

užsklanda...

9 scena

užsklanda...

Tiesa yra tokia.

Mūsų kultūra gan keista.

Ji verčia gėdytis net pačio savęs.

Mūsų kultūra verčia mus bezdėti tyliai.

O

aš kulturingas.

užsklanda...

10 scena

užsklanda...

Manęs klausė ar noriu grįžti į vaikystę.

Su dabartine mano mastysena, ką aš ten daryčiau?

Jei suvaikėčiau,

tapčiau tokiu buku ir laimingu vaiku, koks buvau tada,

tokiu atvėju manau norėčiau grįžti ten.

Laimingas ir bukas...

Derinys idomus.

Tai kodėl mes mokomės?

Kad taptumėm protingesni ir nelaimingi?

Logika...

ūžsklanda.

               

                                                                                                                                                                

"Ligonio įrašai" arba "Kaip Tomui stogą rovė"

Viskas tiesiai iš užrašų knygutės, 

už nuotraukų kokybę atsprašau, 

fotografuota telefonu.

12.27

Sovietinio interijero palata

Viskas klostėsi blogai nuo pat pradžių.
Klaidingas gydytojos siuntimas pasiglemžė visą mano, ir taip trumpėjančio, gyvenimo valandą.
Buvo kilusi viltis, kad nepaguldys.
Paguldė.
Gero gydytojo dėka.
Baltaplaukis gydytojas tikrai gero būdo.

Taip, jam svarbiausia ligonį išgydyt.

Šiltas žmogus. Šilčiausas daktaras iš visų mano matytų.

Į keistąsias sovietinio interijero palatas jis atneša išties gerą atmosferą.

Priėmimo skyriuje šaltosios mėlynos sienos,

dubenys su užrašu "VEMIANTIEMS LIGONIAMS"

ir išsami gyvenimo būdo apklausa.

Tarp šių, jokio pozityvaus jausmo neatnešančių veiksnių,

šypseną sukėlė ant sienos kabėjęs plakatas.

"PLAUKIME RANKAS KARTU, BUS VISIEMS LABAI SMAGU"

Šaltosios priimamojo sienos

Be jokių laukimų atlieka man procedūras.
AKS aparato uždėjimas,

mano kraujo iš venos pasisavinimas.

Gal ir gerai, o ko laukt?

Palatoje esu nevienas, paskui vienas, dabar vėl nevienas.

Ir pagalvojus, kad visi šie dalykai įvyko per valandą ( gal mažiau),

verčia galvot, kad gal čia visdėlto nenuobodu.

Mano rašymą trigdo šiuo metu daug kas, 

tai šiaip matome iš šrifto - tai AKS aparatas man spaudimą matuoja.

Diena - kas pusvalandį,

nakti - kas valandą.

Be to dar sėselė keičiantį patalinę

ir rudaakis palatos draugas,

kuris tikisi, jog su manim bus linksmiau,

gal ir bus.

Man irgi ko gero bus linksmiau,

nes čia pabuvus vienam stogą tikrai rauna.

Žinau tai iš patirties.

Daktaras sakė, besistengsiąs, kad mane paleistų greičiau.

Aš noriu grįžti atgal, pas savus.

Vemiantiems ligoniamas

Tik gal neturiu tų savų.

Išvis, kažkoks vienas aš dabar. 

Ir čia, ir namie, ar dar kur.

Tai pirmoji diena ligoninei.

Niekas nelanko kolkas ir vargu ar aplankys.

Kam aš šiuo metu reikalingas?
Nebent chemijos mokytojai,

ji nori mane pamokom užkraut,

man jau pranešė.

Geras berniukas sausainį pasiūlė.

"Plaukime rankas kartu, bus visiems labai smagu"

AKS matuoklis

12.28

Tik įžengus į palatą

Baltasis dangus

Vakar dieną, dangus už lango buvo baltas.

Šiandien jau matosi žydrojo ozono sluoksnio pėdsakai.

Kuo daugiau spalvų - tuo geriau.

Vakar su Roku aptikom žaidimų kambarį,

ten valandos greičiau lekia.

Be daktarų, mane atsimena vos trys žmonės iš gimtųjų kraštų.

Ar galiu juos vadint artimais?

Ką žinau, gal tik vieną iš jų.

Dar brolis iš Vilniaus kartais paskambina,

yra tikimybė gal aplankys.

Nors, gal ir ne,

per daug pareigų jis turi.

Mano šriftas jau nebesikeis,

išsilaisvinau iš AKS aparato gniaužtų.

Naktis su juo buvo varginanti.

Nelabai skani košė

Bet sapnavau, kadaise svarbiausius mano širdžiai žmones.

Tiesa, sanai buvo keisti.

Dienos pradžia prasidėjo:
dantų šepetuko paieška

(tiesa, neradau, teko pirkti),

ir nelabai skania koše, bet vistiek valgiau, nes vaistus vėliau gert reikėjo.

Sėdint ir tylint paskutines valandas su Roku,

nors Rokas ir plepys,

bet tyli dabar,

galvoje migteli vasariškos akimirkos.

Vasara buvo tikrai vykusi.

Nieko ten netrūko.

Visi 2011 metai buvo vykę,

Mano guolis

buvo ant tiek sėkmingi,

kiek 2010 buvo nesėkmingi,

bet atleiskit metai, jūsų pabaiga liūdna.

Gydytojo diagnozė:
Inkstai be pakitimų.

Visdar ta pati diena.
Palatoje lupamo apelsino kvapas.

Kas man čia patinka?

Tai turbūt šiltos tualeto grindys,

jos šiltesnės nei namie.

Namie šaltos, nes po jais rusys.

Norėčiau, kad mano butas būtų aukščiau.
Kas dar patinka?
Tas pats apelsino kvapas.

O dar patinka žiūrėt pro langą į santariškių gatvę

ir skaičiuot autobusus.

Rokas klausė ar noriu namo,

tikriausiai buvo įsitikinęs jog atsakysiu
"žinoma noriu!" , 

bet mano atsakymas prasidėjo giliu susimąstymu.

Ar aš noriu namo?

Ką aš ten veiksiu?

Paskutinė diena namie nebuvo maloni.

Ne, tai ne dėl namiškių, jie malonūs, gėri.

Kasdieninės vaistų dozės duok mums šiandien...

Tai dėl manęs pačio.

Atsakymas į Roko klausimą skambėjo taip:
"Ką žinau, ne namo tikriausiai"

Tiesa, kai gydytojas paklausė manęs, ar noriu namo,

spėkit, koks tada buvo mano atsakymas.

Tai o kur aš noriu tada?

Aš pats tiksliai to nežinau,

bet jūk gydytojui taip neatsakysiu.

-Na, ką?

Šiltosios tualeto grindys

-Kas "ką"?

-Vieni likom.

-Pagaliau.

-Kodėl "pagaliau"? Liūdna gi bus.

-Tas mažas kartais įkyrėjo, dabar darysiu ką noriu.

-Bet gi vis geriau beprasmiškai su juo pasikalbėt, nei vienam būt.

-Dabar bent knygą įmanoma bus paskaityt.

-Tai ko neskaitai?

skaičiuojamas autobusas

-Ko čia dabar klausinėji?

-Tu pats nežinai ko nori.

-Gerai. Ko nori tu?

-...

-Na matai.

-Žinai, mes pasimetėm su tavim.

-Neaiškink to, kas ir taip seniai akivaizdu.

-Bent jau per tą pasimetimą tave pastebėjau.

-Neminkštink man širdies.

-Gal nuvartyt senąją palatą pažiūrėt...

- Tai gal visus savo ligoniškus planus per visą blaknotą išrašyk!?
Vsio baigiam.

Palatos draugas Rokas

Tai, kas nedavė man mirti iš nuobodulio, storoji knyga ir užrašinė su rašikliu.

12.29

-Kelkis, kelkis! - šaukdama į mano palatą įžengė seselė.

Šįryt kažin kodėl, bet trimis valandomis anksčiau nei vakar.

Ir davė man termometrą.

"Plačiaekranis televizorius"

Taip ir nori, kažkuri mano esybės dalis jai atsakyt:
"Tai o ką čia daryt atsikėlus?"
Bet gal ir gerai, rytais čia nuotaiką, kažing kodėl,

bet geresnė nei vakarais.

Tai nusprendžiau nemiegot dabar, nors norisi labai,

o užmigsiu tada greičiau vakare.

Tai taip ir stumiu laiką, rašydamas.

Kas čia, gal koks dienoraštis?

Aj koks skirtumas?

Vaikų veidai ant palatos lango

Vaikai, tiksliau jų veidų atvaizdai,

priklijuoti prie palatos lango, 

(vedančio į koridorių,

kad daktaras galėtų stebėt ligonį)

naktimis manęs jau seniai nebebaugina.

Baugino,

kai pirmą kartą čia gulėjau.

O šiemet, jie jau su kalėdinėmis kepuraitėmis.

Pusryčių dar negavau.

Jau pats jaučiu, kad prasmirdėjau ligonine,

Išplėsti vyzdžiai - mano aklumo priežastis.

o kiti žmonės tą dvoką turbūt už kokių 100 metrų užuodžia.

Mano šikštumas yra negailėstingas net pačiam sau.

Rodos visą gyvenimą stengiaus būt dosniu, o dabar...

Tai pasireiškė, jau minėto,

pigiu, kietu, dentenas žalojančiu dantų šepeteliu

ir pigia, rusiška, pradvokusia, žolelių dantų pasta.

Rodos nėra skirtumo, kuo iš mano burnos dvoktų,

ar ponaktiniu šūdu, ar rusiška dantų pasta.

Visos seselės man yra to pačio veido, arba panašaus.

Skanieji blynai

Šiandien prarasiu regėjimo dovaną,

negalėsiu nei rašyti, nei skaityti.

Nežinau ką reiks daryt, 

jūk tai užima 90% mano laiko.

Vakar išskyrus namiškius ir brolį iš Vilniaus

(manau jų pareiga manim domėtis, tai ir paskambina),

mane prisiminė, kadaise geriausias mano draugas.

Tiesa, pats jam parašiau, 

dėl reikalų (neviešinsiu),

bet vistiek, buvo malonu su juo bent trumpai pabendrauti.

Daugiau nieko.

Šimtai viltingų žvilgsnių į telefoną.

Nieko.

O kam rūpi?

Gerai, kad yra namiškiai.

Šiąnakt ir sapnavau tą draugą,

Žiūrėjau į naktinį Vilnių su mintim "Tai ten verda gyvenimas"

senus gerus mūsų laikus.

Turbūt susapnuot čia galiu kiekvieną, kas mane prisimintų.

Vakar vakarienei gavau blynų.

Buvo skanu.

Apakau. Nematau ką rašau.

Tik ranka jaučiu.

Ar ką nors perskaitysiu veliau, nežinau.

Ką daryt dabar?

Iš mano užrašinės lyg Dievui į ausį.

Nešvankybės ant lovų, sienų, bei spintelių

Pusdienis vos praėjo, o jau ir patėvis aplankė,

net trys draugai parašė.

Du iš jų šiaip sau,

pasiteiraut kaip aš.

Vis dėlto nepamirštas likau.

Bet ir toliau nieko nematau.

Ar bent perskaitomai rašau?

Pagaliau atgavau regą.

Paskutinė naktis čia laukia manęs.

Čia dienos trumpos, naktys ilgos.

Pasiilgau žmonių apie kuriuos galvoju.

Jau nebenoriu matyt nepažįstamų veidų.

Noriu matyt senus gerus veidus!

Reik prastumt laiką iki 21.00.

Dar liko keturios valandos.

Ko gero jas leisiu skaitydamas nešvankybęs prirašytas ant lovų, sienų bei spintelių.

Dar ant jų beveik visi kaip susitarę rašo kas ir kada čia gulėjo.

Manau šiandien sapnosiu

Mireną (Mirėną) ir Antoną.

Jiedu šiandien šiaip sau mane prisiminė.

Buvo malonu.

12.30

Dažniausia lankytoja

Paskutinės valandos čia.

Ką tik atėjo dažniausia mano lankytoja.

Tvarko mano (visdar mano) palatą.

Už lango šviečia saulė, vilioja.

Negaliu nustįgti vietoj,

nekantrauju iš čia išeiti.

Tikiuosi už šių sienų manęs laukia teigiamos emocijos.

Perskaityta knyga

Pavadinau jį Nuobodu. LABAS Nuobudai!