"ką rašyt? ką rašyt?"

"ką rašyt? ką rašyt?"

skambant gražiai muzikai galvoje skamba tik šitas klausimas

gerai, kad ne vien sau tai rašau,
nors pagrindinis tikslas šių visų rašysenų išreikšt save,
bet labai malonu, jog jas stebi ir keletas kitų veidų

po ligoniško gyvenimo išrašymo, kažką rašyt čia nesinorėjo,

arba tiesiog nežinojau ką rašyt,

tiesą sakant ir dabar nežinau,

bet rašyt norisi...

Vėl tie klausimai "ką rašyt? ką rašyt?"
aj rašysiu viską,

 duosiu pasireikšti beprasmiškom, tarpusavy nesusijusiom (o gal kaip nors jas pavyks susiet) sapalionėm,

kaip kad šio tinklaraščio pradžioje.

Taigi...

1 scena

PRADEDAM

užsklanda...

-pastebėjau, kad dabar tu paėmei kūno vadžias į savo rankas...

-ir?

-žmones biški žeidi

-būtų normalesni - nežeiščiau

-atsakingumo turėk biški už kitus

-nori kitais rūpintis, o savim iki galo pasirūpint negali

-netiesa, man visai neblogai sekasi!

-isitikinęs?

-taip.

-kodėl tada AŠ turiu viršenybę šiom dienom, jei jau taip gali savim pasirūpint?

-kodėl?

-pats atsakymą žinai

-sakyk.

-būtų tavo viršenybė - depresijoj sedėtumėm dabar, kaip anuomet

-tenka pripažinti tavo žodžių tiesą, tavo abėjingumas ko gero mus gelbėja, ar bent jau laiko ant sveiko proto ribos.

-todėl ir esu viskam abėjingas

-stebiuosi tavim, skirtingi mes su tavim visgi, bet tai nereiškia, kad turi žeisti kitus žmones, geriau tokiais atvėjais tylėk.

-pažvengt bent galima

-iš kitų nelaimės? neverta

užsklanda...

2 scena

užsklanda...

Kas man dabar, va būtent šią akimirką atneša pozityvias emocijas?

Tai, kad rytoj turėsiu mp3 grotuvą ir galėsiu klausytis muzikos.

Apgailėtina.

Apgailėtina?

Iš vienos pusės taip, iš kitos ne.

Kodėl taip?

Todėl, kad laimės atneša tik materialus daiktas.

Todėl, kad šiuo metu nematau kitų, geras emocijas atnešančių veiksnių, o jų pilna.

Todėl, kad ryt tai bus svarbiausias mano tikslas - nusipirkti mp3.

Kodėl ne?

Todėl, kad kur tik busiu, visur galėsiu savo mintis tildyt muzikos garsais,

arba anaiptol, muzika padės man iš mano gilumos iškrapštyt senas mintis, arba visdar aktualias.

Kaip bus, priklauso nuo manęs.
Todėl, kad tai praskaidrins mano pilkas, rutiniškas dienas.

Todėl, kad sklaidys rūpesčius.

Todėl, kad kels nostalgiją, išgirdus į širdį kritusias dainas.

Todėl, kad atleis mane nuo pareigos sveikintis su vos pažįstamais žmonėmis.

Todėl, kad leis atsiriboti nuo pasaulio.

užsklanda...

3 scena

užsklanda...

Visi svajojam apie galimybę sustabdyt laiką.

Pritaikom tą svajonę prie smulkių, bet mums svarbių situacijų.

Tokių, kaip per kontrolinį sustabdyt laiką ir pasižiūrėt visus atsakymus.

Arba atsukt laiką atgal ir padaryt tą, ko gailiesi nepadaręs.

Ir daug kitų...
Mes laiką turime mielieji.

Tai priežastis, kodėl turime daryti visada tai, ką mums širdis liepia,

kad vėliau nesigailėt, jog to nepadarėm.

Kad ir kaip banaliai tai skambėtų...

Laikas mums duotas.

Laiką mes turim išnauduot.

Laikas, jis trumpas, geriau jo nešvaistyt.

Laikas, jis duoda mums ir gero ir blogo.

Laikas, juo reikia miegautis.

Laikas, jis atima iš mūsų ir jis duoda mums.

Laikas.

užsklanda...

4 scena

užsklanda...

meilė.

tikiu aš ja?

netikiu?

nežinau

-ei! tu tiki meile?

-kad ne

-kodėl?

-kas, kas, o tu geriausiai žinai tų "meilių" pasekmes

-tu irgi žinai, jas

-todėl ir netykiu, kam tikėt tuo, kas skaudina

-o aš tikiu.

-ilgai prabuvai laimingas dėl tų visų nesamonių?

-neilgai, bet buvau

-neverta

-verta

-ir vėliau mėnesiais kankintis, ne man tai. Paragavau to, ačiū mano pusė to nepalaikys.

-užtad mano pusė palaikys visiškai

-gerai, kad šiai dienai, protas pavaldus man

-geriau patirti bent truputėli jos, nei nepatirti visai

-patyriau man gana

-ir kas dabar?

-kas dabar?

-mes vienas žmogus gi

-nu

-tai tikim ar netikim mes meile?

-NEŽINAU,

tu?

-NEŽINAU.

užsklanda...

5 scena

užsklanda...

Nakti aš užmiegu gan greitai.

Mastau mažai, jei išvis mastau.

Tai gerai.

Bet turbūt šiąnakt taip greit užmigt nepavyks.

Bet tikėkimės, kad daug apmąstymų reikalaujančios naktinės mintys manęs neaplankys.

O jei aplankys, tai naktis nusimato ilga, sunki, gal net kankinanti.

Naktinės mintys, šiąnakt jūsų į svečius aš nakviečiu.

užsklanda...

6 scena

užsklanda...

Nostalgiškos akimirkos, mane šiom dienom aplanko dažnai.

Metai buvo sėkmingi, daug akimirkų vertų mano dėmesio, vertų mano euforijos jausmo liko ten, senūjų metų karalystėje.

Daug linksmų veidų, kurie liko mano atminty.

Tie veidai peržengė naujametinį slenkstį kartu su manim.

Bet šią akimirką aš jų nematau.

O kadaise draugiško namo sienos, dabar tapo svetimos ir šaltos.

užsklanda...

7 scena

užsklanda...

O motina gamta mums pokštus krečia,

iki rudenio pusės mums saulę dovanodama,

ir iki pusžiemio gailėdama mums sniego.

Koks bus pavasaris?
Baltas?
Hormonų audros tikėtinos balandžio vidury.

užsklanda...

8 scena

užsklanda...

Sapnų aš daug nesapnuoju dabar.

Gal ir gerai.

Kodėl?
Nes tris naktis iš eilės sapnuojant tą patį žmogų, supranti jog jo pasiilgai.

Šiuo atvėju tai turbūt nėra gerai.

Norisi gerų sapnų,

o geri sapnai yra tada, kai sapnuoji žmones su kuriais praleidi daug gerų akimirkų.

O tokie sapnai sukelia nostalgiją, kurios man ir taip dabar perteklius.

Taigi sapnai, šiąnakt jūsų i svečius aš nekviečiu.

užsklanda...

9 scena

užsklanda...

Tiesa yra tokia.

Mūsų kultūra gan keista.

Ji verčia gėdytis net pačio savęs.

Mūsų kultūra verčia mus bezdėti tyliai.

O

aš kulturingas.

užsklanda...

10 scena

užsklanda...

Manęs klausė ar noriu grįžti į vaikystę.

Su dabartine mano mastysena, ką aš ten daryčiau?

Jei suvaikėčiau,

tapčiau tokiu buku ir laimingu vaiku, koks buvau tada,

tokiu atvėju manau norėčiau grįžti ten.

Laimingas ir bukas...

Derinys idomus.

Tai kodėl mes mokomės?

Kad taptumėm protingesni ir nelaimingi?

Logika...

ūžsklanda.

               

                                                                                                                                                                

atsiųskit naujovių

Tokia nuobodyyybė...
Rodos viskas gerai,

namie valgyt yra,

Lietuvoj taika,

esu sveikas, 

turiu dvi kojas, dvi rankas,

ko dar trūksta?

Pagal mano įsitikinimus turėčiau gyventi ir džiaugtis,
tik nežinau kas su manim nutiko,nes savęs nebeatpažįstu.

 NUOBODU MAN.

 Nuobodu gyventi.

Ne, aš nenoriu pasitraukti iš gyvenimo jei kas taip pagalvojo.
Man paprasčiausiai nuobodu, nuobodu jau kelintą savaitę.
Kažko trūksta. Tik KO?
Vasaros? Saulės? 

Taip būtų neprošal.
Ko gero mane paveluotai aplankė ta supūvusi rudenio melancholiška nuotaika.
O aš tikėjausi, kad šiemet jinai mane aplenks.

Naivuolis vis gi.
Bet ne.. atslinko pesimizmas, oj atslinko,

su savo šlapdribom,

balom

ir žvarbiu oru.
Kad tave kur!
Prieš pat kalėdas!!!
Net kalėdinei atmosferai iš dangaus iškrist neleidžia.

Ir taip, savaitė po savaitės, tuo pačiu laiku, tais pačiais keliais einu nuo taško A į B,

atlikdamas savo, kaip durnos sistemos vergo uždaryto narve pareigą:

mokytis, 

rūpintis savo ateitim,

kad vėliau turėčiau darbą,

kad kaupčiau pinigus pensijos fondui. 

"ROjUS".

Ir todėl man nuobodu.

Juodos dienos, šlapios jos, nežiemiškos visai, pabodo man jos.

Noriu kažko, verkiant man kažko reikia. TIK KO?
Gyvenimo? Turiu jį, jau 17 metų jį turiu.
Tai ko gi?

Laisvės? Preigų nušalinimo?
Laimės? Laimę turiu.

Tai štai ir lieka retorinis klausimas 

"KO GI man trūksta?"

Man ant tiek nuobodu, kad fantazuoju eidamas tuščiom gatvėm iš mokyklos,

  o jos visada kažkodėl tuščios lyg žmonės būtų išmirę (juodos fantazijos),  

kas būtų jei dabar mano gyvenimas visiškai pasikeistų.

Eičiau į savo būtą, ir pasirodytų jog jis visai ne mano...

Kas būtų jei pasikeistų:
vieta ,kur mokausi,
tai, kuo užsiimu, 

ir panašiai...

Tarytum persikelčiau į paralelinio pasaulio Tomo kūną, kuris gyvena biški kitokį gyvenimą nei aš, kitokiame pasaulyje.

Idomu man, kaip elgčiaus tokioj situacijoj.

Kaip gyliai išknistam reikia būt, kad galvoje kiltų tokios nesąmoningos mintys.

Žodžiu.

Man nusibodo,mano rutina, ko gero reiktų kažkokių naujovių.
NAUJOVIŲ MAN DUOKIT!
NAUJOVIŲ.

Sekmadienio vakaras,
atpalaiduojanti muzika,

vejanti šalin depresišką rudenio pabaigos nuotaiką,
tvyrančia manyje visą sekmadienį.
Kuo neriu gilyn į rudenį,

tuo šaltyn,

tuo liūdnyn.

Tuo sekmadieniai po trupučiuką praranda savąją vertę.
Tuom man rudenis ir nepatinka:

Šalti lietūs, žvarbūs vėjai, nuplike medžiai, balos - depresijos skatintojai.
Nors linksmąjai natai palietus mano ausis, ateina suvokimas, kad šis,

būtent ŠIS ruduo ko gero nebuvo blogas.
ŠIS ruduo, padovanojo man daug įsimenančių akimirkų, kurios džiuginą širdį.
Taigi tariu didelį AČIŪ 2011 metų rudeniui,

kad savo depresiškumą skatinančius rodiklius, pasiliko pačio savęs pabaigai.

Po kelių parų
lietaus plaunamos gatvės,

it upės, it ežerai,

užsiklos sidabrine ledo danga.
Baltos žvaigždės kris iš dangaus

ant piliečių nosių ir blakstienų,

ir išsklaidys supūvusią, rudenio pabaigos nuotaiką.

O kol esu jau supūvusio rudenio dugne, klausysiu atpalaiduojančios muzikos,

kuri sklaido neįtin linksmą sekmadienio vakaro nuotaiką.

Gatvė Žalioji

    

     Turbūt visiems žmonėms kartais užplūsta nostalgijos jausmas. Na, tas toks, noras kuris labai traukia grįžti atgal, į tą vietą, kur buvo gera, į tuos laikus, kai buvo gera, pas tuos žmones, su kuriais buvo gera.
     Štai ir mane  užplūdo toks jausmas, vėlyvą, tamsų vakarą, po sunkios rutiniškos dienos einant namo. Žvilgtelėjęs į oranžinių žibintų nušviestą, drėgną gatvę, mintyse  regėjau žaidžiančius vaikus, su valiukiška šypsena lakstančius po tą gatvę, saulėta vasaros popiete. Pajaučiau tą laimę, kurią jautė tie vaikai, ta laimė ir man sukėlė šypsena, primindama koks laimingas buvau tada, būdamas savo kieme, savo gatvėje, su savo draugais, priminė tuos laikus kai svarbiausias rūpestis buvo nubrozdinti keliai ir alkūnės. Prisiminiau, koks tada buvau laimingas, ir nė nepastebėjau kaip tas laikas praėjo, net nepraėjo,o prabėgo, ir vaikišku protu nesuvokiau kaip gera man tada buvo.

 

     Žingsins po žingsnio žengdamas ta gatvele, į mano pilną kasdieninių rūpesčių galvą ateidavo tos mintys ir prisiminimai. Ir tik prieš pat posūkį į mano daugiabučio kiemą, supratau, kad mes, žmonės, su malonumu prisimenam praeitį, bet retai džiaugiamės dabartimi ir retai pastebim aplink mūs vykstančius gerus dalykus, kuriuos ateityje, po sunkios dienos, vėlų vakarą grįžtant namo prisiminsim su paslaptinga šypsena veide.