DVIRATUKAS

Jo... tas žmogus buvo teisus. Rašosi geriau kai yra depresiškos nuotaikos.

Kai yra geros nuotaikos, visai nesirašo..

O dabar, žodžiai beriasi pro pirštus.

Aš nežinau, nuo dabar rašysiu dažniau ar rėčiau,

išvis, rašysiu , ar nerašysiu.. bet štai jums, mieli neskaitytojai, šviežiena.

pradėsiu nuo pasakos, ja ir baigsiu...

Kartą, visai neseniai, visai ne už kalnųm jūrų ar marių, gyveno sau laimingas dviratukas.

Jo du ratai tarpusavy buvo taip susiderinę, kad jiems net nereikėjo žinoti kur jie važiuoja.

Jie važiavo ten, kur patys norėjo, ir jų tikslas visada buvo bendras, pirmyn.

Jokios kliūtis, jokios medžių šakos, akmenys, ar kelio nelygumai jiems baisūs nebuvo.

Vienas ratas, visada paaikydavo kitą.

Bet kartą, pravažiavus daug, daug kelio, priekinys ratas, kuris paprastai buvo vedantysis, atsisuko nuo dviratuko ir nuredėjo sau ramiai toliau, kažkokiu kitokiu keliu.. Riedant nuo kalnelio jis įgaudavo vis didesnį greitį, ir vis greičiau tolo nuo dviratuko ir savo draugo, kito rato..

O kitas ratas, paliktas su visa našta, rėmais, vairu, ir kitom detalėm padėjo svirduliuot, neturėdamas jokios atramos, vos galėdamas riedėt. Svirduliavo kairėn, dešinėn ir kai rodėsi kad jau, va jau nukris, jis sugebėdavo dar truputį nuvažiuot ir bent biškutį priartėt prie savo draugo, pirmojo rato, kuris vis greičiau ir greičiau nuo jo riedėjo ir kas žino nukrito jis ar vienas po pasaulį riedėjo, o gal kitą ratą sutiko ir pasidalino su juo dviračio naštą. 
O mūsų paliktas ratas tapo jautrus visoms medžių šakoms, akmenims ir kelio nelygumams.
Kiekviena kliūtis mažindavo jo dar turimą pagreitį, ir po neilgo laiko tarpo ratukas nukrito su visu dviračio rėmų. Smūgis buvo ant tiek stiprus, kad visi varžtai ir varžteliai skriejo šalin nuo to smūgio. Ir subirėjo dviratukas į dalis, su visa savo našta ir problėmom. Daugiau to dviratuko niekas nematė.