Keistoji naktis

Taigi...
Paaukosiu savo brangųjį laiką trumpiems, o gal ir nelabai trumpiems, apmąstymams.
Trečiadienis, sunkios, eilinės sunkios savaitės vidurys. Nors ši savaitė kažkokia ypatingai sunki.
Gal todėl man ir dedasi tokie keistoki dalykai.
 

Ar jums mielieji, sapnavosi tokie sapnai, kuriuose sapnuoji, jog negali užmigt?
Nežinau tai buvo sapnas ar nesapnas, žodžiu gal pusnaktį negalėjau užmigt, bet tarytum ir miegojau.
Varčiausi ant vieno šono, ant kito, ir svarbiausia nors ir ant abiejų šonų buvo patogu, bet vistiek varčiausi, tai dantim į sieną, tai nuo sienos, tarytum mano darbas būtų vartytis. Galvoje vis painiojosi kažkokios neaiškios mintys, kurių esmę tą naktį aš supratau. Pamenu ne daug ką, bet žinau, kad galvojau apie savo elgseną. Tai kaltinau save, tai teisinau, ieškojau kažkokių galų, kuriuos sudurt galėčiau. Bet kas įdomiausia...Vieną akimirką pasijaučiau taip, tarytum į mano kūną įsikunijo AŠ iš praeities, ir tarytum priekaištavo man mintyse: KAS TAU DAROSI?! Į KĄ TU VĖL PAVIRTAI?! PAŽVELK Į SAVE, KAIP TU ELGIESI?!
Prisipažinsiu, mane tai gerokai išgąsdino, bet ir įkrėtė proto. Po šitos gan keistos akimirkos, dar kartą persiverčiau ant kairiojo šono ir užmigau, arba toliau miegojau.

Nežinau, sapnas tai buvo ar ne. Ar man vienam tokie keisti dalykai vyksta, o gal tai tiesiog eilinės sunkios savaitės padariniai? Kas gali žinot. Zodžiu X-failai kažkokie.

Sekmadienio vakaras,
atpalaiduojanti muzika,

vejanti šalin depresišką rudenio pabaigos nuotaiką,
tvyrančia manyje visą sekmadienį.
Kuo neriu gilyn į rudenį,

tuo šaltyn,

tuo liūdnyn.

Tuo sekmadieniai po trupučiuką praranda savąją vertę.
Tuom man rudenis ir nepatinka:

Šalti lietūs, žvarbūs vėjai, nuplike medžiai, balos - depresijos skatintojai.
Nors linksmąjai natai palietus mano ausis, ateina suvokimas, kad šis,

būtent ŠIS ruduo ko gero nebuvo blogas.
ŠIS ruduo, padovanojo man daug įsimenančių akimirkų, kurios džiuginą širdį.
Taigi tariu didelį AČIŪ 2011 metų rudeniui,

kad savo depresiškumą skatinančius rodiklius, pasiliko pačio savęs pabaigai.

Po kelių parų
lietaus plaunamos gatvės,

it upės, it ežerai,

užsiklos sidabrine ledo danga.
Baltos žvaigždės kris iš dangaus

ant piliečių nosių ir blakstienų,

ir išsklaidys supūvusią, rudenio pabaigos nuotaiką.

O kol esu jau supūvusio rudenio dugne, klausysiu atpalaiduojančios muzikos,

kuri sklaido neįtin linksmą sekmadienio vakaro nuotaiką.

Senų prisiminimų dozė II

Pagalvok. Dažnai gi sakai, kad dėl mylimo žmogaus padarytum VISKĄ.
Bet ar darai?
Tada lauki kažkokio "ypatingo įvykio" kad galėtum kažka didelio, fantastiško ir gero padaryt antrajai pusei.
Bet tas "ypatingas įvykis" gali ir neateit.
O ką darysi TU?
Lauksi?
Ir belaukdamas taip ir nieko gero savo žmogui nepadarysi?
Tokiu atvėju negali teigti, kad dėl mylimo žmogaus padarytum VISKĄ.
Jūk į tą VISKĄ įeina netik kažkokie neįmanomi, dideli, drąsūs poelgiai.
Kodėl TU lauki kažkokios ypatingos akimirkos?
Padaryk kiekvieną akimirka su savo mylimuoju ar mylimąja ypatingą.
Kam laukti priežasties kad padaryt ką nors malonaus Jai arba Jam?
Padovanok gėlę jai, be priežasties, šiaip sau. Užmokėsi 5 litus o Jinai jau bus laiminga :)
Paimk fotiką, nufotkink save ir tavo širdies palydovą, įrėmink nuotrauką, ir duok jam, šiaip sau, nebūtinai esant kokiai progai.
Kam laukti jo gimtadienio ar valentino dienos, jums abiem kiekviena diena yra valentino diena!
Tiesiog vidury savaitės kai visi paskende savo darbuose, duok jam tą nuotrauką ir ta diena jūdviem taps ypatinga.
Nakčiai artėjant, paskambink artimam žmogui, palinkėk sapnuot savę, primink kad myli.
Malonu gi tai girdėt, o argi tai daug tau kainuoja?
Išvis darant ka nors malonaus ir netikėto, tavo širdies žmogui, tau netūri rūpėt nei kaina, nei tavo pastangos.
Šios ir daug kitų smulkmenų gali padaryt jūsų draugystę išskirtine, malonumu o ne atsakomybe.
Ir jūsų ryšys bus stiprus ir neapsimestinis, kuris netrūks vos prasidėjus sunkūmams.
Mylėk, pamiršk save, ir matyk JŪS kartu, o ne atskirai.

Senų prisiminimų dozė

Dabar toks jausmas,
nelabai blogas,
bet ir ne ityn geras.

Rodos pagaliau,
išėjau iš tiršto rūko,
bet jis buvo kitoks.
Jis tamsiai juodas,
tarytum didelis audros debesis,
tamsus ir baisus.
Kuris gązdina po žaibo riaumojančiais griaustiniais.
Kurio viduje yra šėlstanti jūra.
Jos milžiniškos bangos užklodavo mane,
ir as palūždavau.
Jos sūrus vanduo praplaudavo man akis,
ir rodydavo tiesą, kuria nenorėjau tikėti.
Perštėdavo akis nuo to sūraus vandens - tiesos.
O as užsimergdavau,
nenorėdamas matyti žalojančios tiesos ir jausti skausmo.


Pagaliau išėjau iš juodo rūko,
pabėgau nuo to pragaro,
esu laimingas,
pradedu galvoti,
kad į ano pragaro jūrą pats bėriau druską,
nepastebėdamas kad pats save žaloju.

Ir dabar, vėl artėja...
RūKAS.
Vėl tas,
su šėlstančia jūra viduje.

Bet kodėl?
Aš juk esu laimingas!
KODĖL jis vėl artėja?

O gal ta "LAIMĖ" kurią jaučiu, tai akinantys saulės spinduliai,
kurie užtemdo tikrąją laimę, be saldaus melo,
su laiku tampančiu sūria graužiančia akis druska,
ištirpusia šėlstančioj jūroj.

Gal tai ne RŪKAS vejasi mane,
o AŠ pats neriu į jį, 

kad galėčiau pereit į kitą pusę.
Perbrist sūrios tiesos jūrą, kad rasti tikrąją laimę.

Gatvė Žalioji

    

     Turbūt visiems žmonėms kartais užplūsta nostalgijos jausmas. Na, tas toks, noras kuris labai traukia grįžti atgal, į tą vietą, kur buvo gera, į tuos laikus, kai buvo gera, pas tuos žmones, su kuriais buvo gera.
     Štai ir mane  užplūdo toks jausmas, vėlyvą, tamsų vakarą, po sunkios rutiniškos dienos einant namo. Žvilgtelėjęs į oranžinių žibintų nušviestą, drėgną gatvę, mintyse  regėjau žaidžiančius vaikus, su valiukiška šypsena lakstančius po tą gatvę, saulėta vasaros popiete. Pajaučiau tą laimę, kurią jautė tie vaikai, ta laimė ir man sukėlė šypsena, primindama koks laimingas buvau tada, būdamas savo kieme, savo gatvėje, su savo draugais, priminė tuos laikus kai svarbiausias rūpestis buvo nubrozdinti keliai ir alkūnės. Prisiminiau, koks tada buvau laimingas, ir nė nepastebėjau kaip tas laikas praėjo, net nepraėjo,o prabėgo, ir vaikišku protu nesuvokiau kaip gera man tada buvo.

 

     Žingsins po žingsnio žengdamas ta gatvele, į mano pilną kasdieninių rūpesčių galvą ateidavo tos mintys ir prisiminimai. Ir tik prieš pat posūkį į mano daugiabučio kiemą, supratau, kad mes, žmonės, su malonumu prisimenam praeitį, bet retai džiaugiamės dabartimi ir retai pastebim aplink mūs vykstančius gerus dalykus, kuriuos ateityje, po sunkios dienos, vėlų vakarą grįžtant namo prisiminsim su paslaptinga šypsena veide. 

Saves israsymas. pradejau

:29 pop.

tiesiog sedau ir pradejau rasyt.
rasyt tai kas galvoje, kas sirdyje.
tai kas turi savo svori:
Gramai, kilogramai, tonos..
ar dar kokie ten buna vienetai...
matosi kad chemikas is manes auga.
ir toliau rasau, minti po minties,
kurios gimdo viena kita,
tik vargu ar jos viena su kita susijusios.
spaudineju mygtukus po pirstais,
kuriu spragsejimas sukuria kazkokio biuro, ar tai ofiso atmosfera.
ir toliau rasau, spragsint mygtukam,
rasau tai kas tvyro, ar tai manyje, ar tai ore.
nes kazkaip isreiksti save reikia,
stai ir isreiskiu,
pastumetas tam tikros pieno megejos.
si karta vel rasydamas,
ivairias beprasmiskas sapaliones,
ir dairausi aplinkui kad nieks neziuretu ka cia rasau.
o isvis ka cia rasau?
nei proza, nei eiles.
kazkokia nesamone,
kuria pavadinciau ELEKTRONINIU BEPROCIO DIENORASCIU,
pilna neaiskumo, pesimetimo.
pripildyta gramatiniu klaidu,
nes man tingu rasyt LIETUVISKUS simbolius.
ir isvis kodel rasau lietuviu kalba?
nors moku ne tik ja,
o ir gimtoji visai kitos kilmes.
gal todel kad tai VALSTYBINE,
ir pasak kaikuriu personu svarbesnes uz ja NERA!
nors ir NEgimtoji...
tebunie...
tebunie svarbesne.. buna JIEMS.
o as rasau taip kaip as noriu.
si karta taip, gal kita karta kitaip.
Ir pasireiske mano "patriotiskumas",
tik nelabai aisku !KOKS!.
o stai, ir beprasmiskos sapaliones,
ivairiu, su savim gal net visai nesusijusiu minciu.
kurios gimde viena kita.
Suprasti jas galima tik beprociui,
o jei supratai tai daryk isvadas.
nes tai elektroninis beprocio dienorastis.
ir kaip as ji vadinu SAVES ISRASYMAS/