Senų prisiminimų dozė

Dabar toks jausmas,
nelabai blogas,
bet ir ne ityn geras.

Rodos pagaliau,
išėjau iš tiršto rūko,
bet jis buvo kitoks.
Jis tamsiai juodas,
tarytum didelis audros debesis,
tamsus ir baisus.
Kuris gązdina po žaibo riaumojančiais griaustiniais.
Kurio viduje yra šėlstanti jūra.
Jos milžiniškos bangos užklodavo mane,
ir as palūždavau.
Jos sūrus vanduo praplaudavo man akis,
ir rodydavo tiesą, kuria nenorėjau tikėti.
Perštėdavo akis nuo to sūraus vandens - tiesos.
O as užsimergdavau,
nenorėdamas matyti žalojančios tiesos ir jausti skausmo.


Pagaliau išėjau iš juodo rūko,
pabėgau nuo to pragaro,
esu laimingas,
pradedu galvoti,
kad į ano pragaro jūrą pats bėriau druską,
nepastebėdamas kad pats save žaloju.

Ir dabar, vėl artėja...
RūKAS.
Vėl tas,
su šėlstančia jūra viduje.

Bet kodėl?
Aš juk esu laimingas!
KODĖL jis vėl artėja?

O gal ta "LAIMĖ" kurią jaučiu, tai akinantys saulės spinduliai,
kurie užtemdo tikrąją laimę, be saldaus melo,
su laiku tampančiu sūria graužiančia akis druska,
ištirpusia šėlstančioj jūroj.

Gal tai ne RŪKAS vejasi mane,
o AŠ pats neriu į jį, 

kad galėčiau pereit į kitą pusę.
Perbrist sūrios tiesos jūrą, kad rasti tikrąją laimę.