"Życie jest po to, aby dawać siebie jak najwięcej innym ludziom."

Cytat z filmu "Sala samobójców"

14883 žingsniai už miesto. Pasaulio grožio beieškant

Ne, aš jų neskaičiavau.. tik apytiksliai tiek nupėdinau..

aš galvojau, aš klausiau, aš žiūrėjau, aš mėgavausi, aš egzistavau..

Aš galvojau.. Galvojau apie save, apie žmones, apie mūsų bendruomene...

Argi ją galima vadinti BANDA, nuvertėjusių degradantų banda?

NE

Žmonės yra skirtingi, yra tų nuvertėjusių, bet ne visi tokie, net nedauguma..

Yra žmonių, kurie iš visų situacijų išgaus ką nors teigiamo, jie kaip saulės spinduliai..
Su jais, net pačios liūdniausios mintys nugrims užmarštin.

Mėgstu tokius žmones, juos vadinčiau gyvenimo žvaigždėmis,kurios tamsią naktį suteikia šviesos. Jie visada su šypsena, nepristygstantys vaikiško žavėsio ir gyvenimo džiaugsmo.. Man patinka kai jie mane įtraukia į savo džiaugsmo verpetą.

Yra žmonių su gyliu mąstymu, kurie visada paprasčiausiuose dalykuose suranda gilią mintį. Ko gero pats save jiems priskirčiau.. Jie mėgsta smulkmenas ir moka jomis miegautis, jie suteikia smulkmenom didesnę prasmę, jie gyvena gyliau nei kiti ir dažnai lieka nesuprąsti..

Yra ir daug kitų žmonių kurie viską mato taip, kaip yra, ir vertina viska taip, kaip vertina..

Puodukas jiems yra puodukas, medis-medis, saulė-saulė-dažnai motyvas išeiti į lauką.

Mes, žmonės skirtingi, bet kiekviename iš mūsų yra šiek tiek to, šiek tiek ano
Ar mūs galima priskirti bandai?.

Degradantų banda pavadinčiau nusigėrusius žmones, kurie nevertina to, ką turi, kelia ranką prieš motiną, prieš žmoną.. Bet tokie yra ne visi, tikrai nevisi.. net nedauguma. tikiuosi..
Žmogus, turintis bent kiek žmogiškųjų vertybių (tai ne like'ai facebook'e) yra individai, ir jų negalima priskirti bandai..

Aš klausiausi..klausiausi dainų su gylia prasme - be prasmės, bet joms suteikiau prasmę.. Dainos, su kuriomis siejau save, kurios lindo pro ausis į mane, kurios palietė vos ne kiekvieną mano ląstelę, kiekvieną mano ląstelės organoidą, muzika pripildė mane. Muzika suteikė man ekstazės.
Visada norėjau tiesiog klausytis muzikos, ne vien einant mokyklon ar kažko laukiant.Tada muzika turėjo apribotą laiką, tada negalėjau klausytis muzikos tiek, kiek noriu. Tai trūko tik 15 minučių, kol pasieksiu mokyklos slengstį..
O dabar.. aš klausiausi tiek kiek norėjauu, tą ką norėjauu, interpretavau muzika taip, kaip aš norėjau.. Klausiausi neskubėdamas, atsipalaidavęs. Leidau kojom nešti mane bet kur, už Šalčininkų miestelio, takeliais kurių dar nelietė mano sudevėti sportbačiai... Klausiausi tol, kol išsikrovė grotuvas..atsirado ribotumas.. Nors tai buvo į gerą.. ausis nuo ausinukų jau reikalavo poilsio.. Išsitraukęs juos iš ausų pradėjau klausytis gamtos.. Paukščių čiulbėjimas, medžių ošimas, ir šį tobulumą ardantis, pervažiuojančio automobilio garsas.
Aš mačiau.. Aš ėjau pasaulio grožio ieškoti, aš ėjau pasijųsti gamtos dalimi.. Aš ėjau pamatyt už ką aš myliu savo gimtinę. Aš pamačiau už ką ją myliu. Ėjau neišvaikščiotais laukų takeliais, minkštu miško kilimų tarp spigliuotų medžių, kiurie buvo labai šviežiai žali. Oras ten irgi buvo kitoks nei mieste. Kuo toliau, šiukšlių vis buvo mažiau.. Kuo toliau nuo miesto, tuo buvo gražiau. Mačiau tą grožį, kurį matė ne visi.. net nadauguma.
Aš mėgavausi.. Aš mėgavausi tuo ką mačiau, tuo ką jaučiau, tuo ką įkvėpiau, tuo ką atradau..
Mėgavausi vienatve, kuri leido man daryt tuomet ką noriu.
Mėgavausi dūmais ir tuo, kad manęs niekas neriboja. Pats sau buvau šeimininkas.
Tokie vienatvės norai užplaukia kartais, bet per dažnai naudojami, jie pradeda kenkt (kalbu ne apie rūkalus).  Geriau kartu su savim paimt žmogų tokioms kelionėms.Žmogų kuris jaustų tai, ką jauti tu, kad neliktum nesuprastas. O tokie žmonės ne visi.. net nedauguma, bet yra.
Aš egzistavau.. nes buvau visas toks, koks esu ir kokį mane mato vos keli žmonės..net nedauguma

.................

Pirmosios valandos..18

...prasidėjo jos, pirmosios pilnametystės valandos..
jei dar vakar galėjau sakyt: 

"Man dar ne 18, aš dar ne senas, man dar pora valandų liko! Man dar 17, aš dar jaunas" 

tai dabar, aš jau praradau privilegiją, sakyt tuos žodžius. Nors aštuoniolikmetystė suteikė man kitų privilegijų, tokių kaip..:

pirkt alkoholį MAXIMOJE,                                                                                          arba rūkalus, nebesakyt: "Ponia Laima.."                               o tiesiog                                   " eE Laima! CHNIO!" ir dar kitų privilegijų, kartu su įvairiausiom atsakomybėm, kurios, kažin kodėl, bet man džiaugsmo neteikia... 

 Išmintis nepriklauso nuo to, kiek tau metų.(seniai apie tai norėjau parašyt). Išmintis priklauso nuo to, kaip tu gyveni, ką per savo (galbūt ir trumpą) gyvenimą išmokai, ką nuveikei.. (ar aš ką nors gero nuveikiau?)..  Yra daugybė žmonių jaunesnių už mane, kurie daro daug daugiau nei aš, jaučia stipresnį atsakomybės jausmą ir gyvena, kaip suaugę. Aš (būdamas jau 18) dar neesu tam pasiruošęs..

Iš kur aš tai žinau..?

Tai atsitiko prieš kelias valandas..

 o taip, prieš jas..

Po gimtanakčio pabudęs visai neankstų rytą , tingų rytą, paskutinį atostogų rytą, pajutau mane apėmusį keistą jausmą.
Jau dabar (pagal mūsų demokratiškos bendruomenės nuostatas) aš esu suaugęs, turiu nešti atsakomybę už save, už artimus žmones.. TURIU nEŠTI!! o net iš lovos normaliai atsikelt negaliu..

G Ė D A.

reikia mokytis gyventi suaugusį gyvenimą, kuris rodos yra toks pat kaip ir tas, ikiaštuoniolikmetinis gyvenimas, bet kažin kodėl nuo šiandien, jis man tapo naujas, nepažystamas, neišnagrinėtas...

Prisiminus jaunas dienas, kurios vakar pasibaigė.. ir visus nuotykius, nuo vaikystės kiemo iki diskotekų bitų, apima kitas jausmas, švelnumo kažkokio, ar tai palaimos, (LAIMOS- PALAIMOS, CCHNIOO) ir supranti, kad tavo nepilnametystė buvo gera, nuostabi...

Paskutinės akimirkos pagal mane yra brangiausios.. čia, paskutinė akimirka įgyja truputį kitą reikšmę... ją gal suprasiu tik aš, bet jinai vistiek lieka brangiausia ko gero..tik įgyja dar nepaskutinės akimirkos statusą...o visas tas "paskutines - nepaskutines" akimirkas turiu įamžinęs man dovanotoj knygoj (labai fajnoj knygoj) kurią skaityt, ar tai iššifruot , buvo malonu.. 

           Pavilioniene,  AČIŪ  TAU dar kartą už ją

 (už nuodėmes)