"Ligonio įrašai" arba "Kaip Tomui stogą rovė"

Viskas tiesiai iš užrašų knygutės, 

už nuotraukų kokybę atsprašau, 

fotografuota telefonu.

12.27

Sovietinio interijero palata

Viskas klostėsi blogai nuo pat pradžių.
Klaidingas gydytojos siuntimas pasiglemžė visą mano, ir taip trumpėjančio, gyvenimo valandą.
Buvo kilusi viltis, kad nepaguldys.
Paguldė.
Gero gydytojo dėka.
Baltaplaukis gydytojas tikrai gero būdo.

Taip, jam svarbiausia ligonį išgydyt.

Šiltas žmogus. Šilčiausas daktaras iš visų mano matytų.

Į keistąsias sovietinio interijero palatas jis atneša išties gerą atmosferą.

Priėmimo skyriuje šaltosios mėlynos sienos,

dubenys su užrašu "VEMIANTIEMS LIGONIAMS"

ir išsami gyvenimo būdo apklausa.

Tarp šių, jokio pozityvaus jausmo neatnešančių veiksnių,

šypseną sukėlė ant sienos kabėjęs plakatas.

"PLAUKIME RANKAS KARTU, BUS VISIEMS LABAI SMAGU"

Šaltosios priimamojo sienos

Be jokių laukimų atlieka man procedūras.
AKS aparato uždėjimas,

mano kraujo iš venos pasisavinimas.

Gal ir gerai, o ko laukt?

Palatoje esu nevienas, paskui vienas, dabar vėl nevienas.

Ir pagalvojus, kad visi šie dalykai įvyko per valandą ( gal mažiau),

verčia galvot, kad gal čia visdėlto nenuobodu.

Mano rašymą trigdo šiuo metu daug kas, 

tai šiaip matome iš šrifto - tai AKS aparatas man spaudimą matuoja.

Diena - kas pusvalandį,

nakti - kas valandą.

Be to dar sėselė keičiantį patalinę

ir rudaakis palatos draugas,

kuris tikisi, jog su manim bus linksmiau,

gal ir bus.

Man irgi ko gero bus linksmiau,

nes čia pabuvus vienam stogą tikrai rauna.

Žinau tai iš patirties.

Daktaras sakė, besistengsiąs, kad mane paleistų greičiau.

Aš noriu grįžti atgal, pas savus.

Vemiantiems ligoniamas

Tik gal neturiu tų savų.

Išvis, kažkoks vienas aš dabar. 

Ir čia, ir namie, ar dar kur.

Tai pirmoji diena ligoninei.

Niekas nelanko kolkas ir vargu ar aplankys.

Kam aš šiuo metu reikalingas?
Nebent chemijos mokytojai,

ji nori mane pamokom užkraut,

man jau pranešė.

Geras berniukas sausainį pasiūlė.

"Plaukime rankas kartu, bus visiems labai smagu"

AKS matuoklis

12.28

Tik įžengus į palatą

Baltasis dangus

Vakar dieną, dangus už lango buvo baltas.

Šiandien jau matosi žydrojo ozono sluoksnio pėdsakai.

Kuo daugiau spalvų - tuo geriau.

Vakar su Roku aptikom žaidimų kambarį,

ten valandos greičiau lekia.

Be daktarų, mane atsimena vos trys žmonės iš gimtųjų kraštų.

Ar galiu juos vadint artimais?

Ką žinau, gal tik vieną iš jų.

Dar brolis iš Vilniaus kartais paskambina,

yra tikimybė gal aplankys.

Nors, gal ir ne,

per daug pareigų jis turi.

Mano šriftas jau nebesikeis,

išsilaisvinau iš AKS aparato gniaužtų.

Naktis su juo buvo varginanti.

Nelabai skani košė

Bet sapnavau, kadaise svarbiausius mano širdžiai žmones.

Tiesa, sanai buvo keisti.

Dienos pradžia prasidėjo:
dantų šepetuko paieška

(tiesa, neradau, teko pirkti),

ir nelabai skania koše, bet vistiek valgiau, nes vaistus vėliau gert reikėjo.

Sėdint ir tylint paskutines valandas su Roku,

nors Rokas ir plepys,

bet tyli dabar,

galvoje migteli vasariškos akimirkos.

Vasara buvo tikrai vykusi.

Nieko ten netrūko.

Visi 2011 metai buvo vykę,

Mano guolis

buvo ant tiek sėkmingi,

kiek 2010 buvo nesėkmingi,

bet atleiskit metai, jūsų pabaiga liūdna.

Gydytojo diagnozė:
Inkstai be pakitimų.

Visdar ta pati diena.
Palatoje lupamo apelsino kvapas.

Kas man čia patinka?

Tai turbūt šiltos tualeto grindys,

jos šiltesnės nei namie.

Namie šaltos, nes po jais rusys.

Norėčiau, kad mano butas būtų aukščiau.
Kas dar patinka?
Tas pats apelsino kvapas.

O dar patinka žiūrėt pro langą į santariškių gatvę

ir skaičiuot autobusus.

Rokas klausė ar noriu namo,

tikriausiai buvo įsitikinęs jog atsakysiu
"žinoma noriu!" , 

bet mano atsakymas prasidėjo giliu susimąstymu.

Ar aš noriu namo?

Ką aš ten veiksiu?

Paskutinė diena namie nebuvo maloni.

Ne, tai ne dėl namiškių, jie malonūs, gėri.

Kasdieninės vaistų dozės duok mums šiandien...

Tai dėl manęs pačio.

Atsakymas į Roko klausimą skambėjo taip:
"Ką žinau, ne namo tikriausiai"

Tiesa, kai gydytojas paklausė manęs, ar noriu namo,

spėkit, koks tada buvo mano atsakymas.

Tai o kur aš noriu tada?

Aš pats tiksliai to nežinau,

bet jūk gydytojui taip neatsakysiu.

-Na, ką?

Šiltosios tualeto grindys

-Kas "ką"?

-Vieni likom.

-Pagaliau.

-Kodėl "pagaliau"? Liūdna gi bus.

-Tas mažas kartais įkyrėjo, dabar darysiu ką noriu.

-Bet gi vis geriau beprasmiškai su juo pasikalbėt, nei vienam būt.

-Dabar bent knygą įmanoma bus paskaityt.

-Tai ko neskaitai?

skaičiuojamas autobusas

-Ko čia dabar klausinėji?

-Tu pats nežinai ko nori.

-Gerai. Ko nori tu?

-...

-Na matai.

-Žinai, mes pasimetėm su tavim.

-Neaiškink to, kas ir taip seniai akivaizdu.

-Bent jau per tą pasimetimą tave pastebėjau.

-Neminkštink man širdies.

-Gal nuvartyt senąją palatą pažiūrėt...

- Tai gal visus savo ligoniškus planus per visą blaknotą išrašyk!?
Vsio baigiam.

Palatos draugas Rokas

Tai, kas nedavė man mirti iš nuobodulio, storoji knyga ir užrašinė su rašikliu.

12.29

-Kelkis, kelkis! - šaukdama į mano palatą įžengė seselė.

Šįryt kažin kodėl, bet trimis valandomis anksčiau nei vakar.

Ir davė man termometrą.

"Plačiaekranis televizorius"

Taip ir nori, kažkuri mano esybės dalis jai atsakyt:
"Tai o ką čia daryt atsikėlus?"
Bet gal ir gerai, rytais čia nuotaiką, kažing kodėl,

bet geresnė nei vakarais.

Tai nusprendžiau nemiegot dabar, nors norisi labai,

o užmigsiu tada greičiau vakare.

Tai taip ir stumiu laiką, rašydamas.

Kas čia, gal koks dienoraštis?

Aj koks skirtumas?

Vaikų veidai ant palatos lango

Vaikai, tiksliau jų veidų atvaizdai,

priklijuoti prie palatos lango, 

(vedančio į koridorių,

kad daktaras galėtų stebėt ligonį)

naktimis manęs jau seniai nebebaugina.

Baugino,

kai pirmą kartą čia gulėjau.

O šiemet, jie jau su kalėdinėmis kepuraitėmis.

Pusryčių dar negavau.

Jau pats jaučiu, kad prasmirdėjau ligonine,

Išplėsti vyzdžiai - mano aklumo priežastis.

o kiti žmonės tą dvoką turbūt už kokių 100 metrų užuodžia.

Mano šikštumas yra negailėstingas net pačiam sau.

Rodos visą gyvenimą stengiaus būt dosniu, o dabar...

Tai pasireiškė, jau minėto,

pigiu, kietu, dentenas žalojančiu dantų šepeteliu

ir pigia, rusiška, pradvokusia, žolelių dantų pasta.

Rodos nėra skirtumo, kuo iš mano burnos dvoktų,

ar ponaktiniu šūdu, ar rusiška dantų pasta.

Visos seselės man yra to pačio veido, arba panašaus.

Skanieji blynai

Šiandien prarasiu regėjimo dovaną,

negalėsiu nei rašyti, nei skaityti.

Nežinau ką reiks daryt, 

jūk tai užima 90% mano laiko.

Vakar išskyrus namiškius ir brolį iš Vilniaus

(manau jų pareiga manim domėtis, tai ir paskambina),

mane prisiminė, kadaise geriausias mano draugas.

Tiesa, pats jam parašiau, 

dėl reikalų (neviešinsiu),

bet vistiek, buvo malonu su juo bent trumpai pabendrauti.

Daugiau nieko.

Šimtai viltingų žvilgsnių į telefoną.

Nieko.

O kam rūpi?

Gerai, kad yra namiškiai.

Šiąnakt ir sapnavau tą draugą,

Žiūrėjau į naktinį Vilnių su mintim "Tai ten verda gyvenimas"

senus gerus mūsų laikus.

Turbūt susapnuot čia galiu kiekvieną, kas mane prisimintų.

Vakar vakarienei gavau blynų.

Buvo skanu.

Apakau. Nematau ką rašau.

Tik ranka jaučiu.

Ar ką nors perskaitysiu veliau, nežinau.

Ką daryt dabar?

Iš mano užrašinės lyg Dievui į ausį.

Nešvankybės ant lovų, sienų, bei spintelių

Pusdienis vos praėjo, o jau ir patėvis aplankė,

net trys draugai parašė.

Du iš jų šiaip sau,

pasiteiraut kaip aš.

Vis dėlto nepamirštas likau.

Bet ir toliau nieko nematau.

Ar bent perskaitomai rašau?

Pagaliau atgavau regą.

Paskutinė naktis čia laukia manęs.

Čia dienos trumpos, naktys ilgos.

Pasiilgau žmonių apie kuriuos galvoju.

Jau nebenoriu matyt nepažįstamų veidų.

Noriu matyt senus gerus veidus!

Reik prastumt laiką iki 21.00.

Dar liko keturios valandos.

Ko gero jas leisiu skaitydamas nešvankybęs prirašytas ant lovų, sienų bei spintelių.

Dar ant jų beveik visi kaip susitarę rašo kas ir kada čia gulėjo.

Manau šiandien sapnosiu

Mireną (Mirėną) ir Antoną.

Jiedu šiandien šiaip sau mane prisiminė.

Buvo malonu.

12.30

Dažniausia lankytoja

Paskutinės valandos čia.

Ką tik atėjo dažniausia mano lankytoja.

Tvarko mano (visdar mano) palatą.

Už lango šviečia saulė, vilioja.

Negaliu nustįgti vietoj,

nekantrauju iš čia išeiti.

Tikiuosi už šių sienų manęs laukia teigiamos emocijos.

Perskaityta knyga

Pavadinau jį Nuobodu. LABAS Nuobudai!