Sekmadienio vakaras,
atpalaiduojanti muzika,

vejanti šalin depresišką rudenio pabaigos nuotaiką,
tvyrančia manyje visą sekmadienį.
Kuo neriu gilyn į rudenį,

tuo šaltyn,

tuo liūdnyn.

Tuo sekmadieniai po trupučiuką praranda savąją vertę.
Tuom man rudenis ir nepatinka:

Šalti lietūs, žvarbūs vėjai, nuplike medžiai, balos - depresijos skatintojai.
Nors linksmąjai natai palietus mano ausis, ateina suvokimas, kad šis,

būtent ŠIS ruduo ko gero nebuvo blogas.
ŠIS ruduo, padovanojo man daug įsimenančių akimirkų, kurios džiuginą širdį.
Taigi tariu didelį AČIŪ 2011 metų rudeniui,

kad savo depresiškumą skatinančius rodiklius, pasiliko pačio savęs pabaigai.

Po kelių parų
lietaus plaunamos gatvės,

it upės, it ežerai,

užsiklos sidabrine ledo danga.
Baltos žvaigždės kris iš dangaus

ant piliečių nosių ir blakstienų,

ir išsklaidys supūvusią, rudenio pabaigos nuotaiką.

O kol esu jau supūvusio rudenio dugne, klausysiu atpalaiduojančios muzikos,

kuri sklaido neįtin linksmą sekmadienio vakaro nuotaiką.