Išprotėjau dviem dienom, kad įgaut daugiau proto.
Tai - ne metafora. Tai - tiesiogine prasme rašyti žodžiai.
Baisios dienos, baisios mintys, baisi būsena.
Įsivaizduok, kad tu nevaldai kūno. Įsivaizduok, iš tikrūjų.
Atsidurk ten. Tarytum iš visų jėgų norėtum pakelti ranką,
darai viską, kaip visada, kad ją pakeltum o jinai nejuda.
Niekas nejuda.
Tavo kūnas nejuda.
Judi tu, viduj judi. Tu ten šėlsti, bėgioji apimtas baimės.
Nori kuo greičiau iš čia dingti, dingti iš šio pragaro ir chaoso!
Nulis.
Įkalintas.
Įkalintas savam kūne. Kažkokiam mėsos gabale.
Tu esi ten, kažkur vidury, sėdi apsuptas chaotiškai ir labai greitai judančių minčių, instinktų, prisiminimų ir dar velniai žino ko.
Tos visos mintys iš tavo, iki šiol gyvento, gyvenimo, jos visos Tavo (buvo kadaise) bet dabar jos tavęs nesiklauso ir chaotiškai juda. Tu jų nevaldai. Tu jas praradai.
Jos yra. Bet ne tau jas valdyt.
Sėdi ten savyje paskutiniais proto likučiais galvodamas ką daryt, kad išsinešdint iš šitos būsenos ir susigrąžint visas savo mintis.
Ir suvoki, kad tu turi tik viltį, jog tai po laiko praeis, o dabar tau te reikia iš visų jėgų stengtis kad nepridarytum skriaudos sau ar kitiems, jei kartais kiltų tokia grėsmė.
Sunku suprąsti matyt tai kas viršuje išrašyta.
Man irgi būtų sunku jei to nepergyvenčiau.
Viskas atrodo daugmaž taip:
Įsivaizduok, kad tavo mintys, prisiminimai, informacija, žinios, trumpai tariant viskas absoliučiai ką tu iki šio momento matei, girdėjai , jautei (nors ir nepameni to) tavo smegenyse sudėta lyg į katalogus, kaip bibliotekoje knygų sarašas pagal abėcėlę. Kai reikia tau išnaudot kažkokią informaciją (pvz. kažkas tau uždavė kažkokį klausimą), tavo protas žaibišku greičiu randa tuose visose kataloguose reikiama informaciją ir atsako.
O čia, per tavo visą gyvenimą sukauptą informaciją, kažkoks šūdas išbarsto. Visas tas kataloguose sudėtas mintis, viską, viską, neaprėpiamą skaičių per visą gyvenimą gautos informacijos tiesiog išbarsto visur, išmėto.
Ir tos mintys lyg kortelės ore skraido ir nesamoningai tu jas sugauni vieną po kitos, o tos mintys greitai viena po kitos keičiasi, jos visiškai nesusijusios.O tu sėdi ir galvoji apie jas.
Galvoji ne tu, galvoja protas. Tu pats kaip asmenybė sėdi viso to viduje įkalintas ir negali suprąst kas čia dedasi, o dar blogiau negali to sustabdyt.
Jei tave kas nors tokioj būsenoj paklaustų pavyzdžiui "Kokios tu muzikos klausai?" tu arba išvis nereaguoji,
arba atsakai kažką nesusijusio, pvz.: "Mano vardas Tomas".
Tau uždavė klausimą, jei tu dar ne tokioj blogoj būsenoj ir žinai kad reikia atsakyt, pradėdi gaudyt tas skraidančias aplinkui tave mintis, ieškai informacijos į užduotą klausimą.
Sveikas žmogus greitai randa informaciją ir atsako kokia jam muzika patinka.
Kai žmogus tokioj būsenoj, kokią dabar jums bandau aprašyt tai jis randa blogą informaciją, ir pasako savo vardą.
O jei žmogus nereaguoja, tai jam išvis blogai. (man atrodo tai vadinama apatija)
Apatija apibūdinčiau - žmogaus egzistavimu o ne gyvenimu (tikrąją to žodžio prasme).
Būnant tokioj būsenoj, aš suvokiau paskutiniais sveikos asmenybės likučiais, kad būtent taip vyksta bepročių galvoje ir nereik jų kaltint dėl to, ką jie kartais padaro, nes tai padaro ne jie, tai padaro ne žmogus (tas kurį mes įsivaizduojam) tai padaro kūnas, nevaldomas kūnas, mėsa, žvėris.
Aš pats, tokioj būsenoj paskitiniais sveiko proto likučiais pagalvojau: " jei tokioj būsenoj liksiu visą savo gyvenimą ir niekas man negalės padėti, reiškia reiks nutraukti tokios būsenos gyvenimą" (aišku taip gražiai tada nesuformulavau, bet mintis buvo tokia)
Aš dabar grįžęs atgal į savę suvokiu, kad tos mintys nebuvo padrikos, jos buvo mano.
Klausiat kaip įmanoma nevaldyt minčių?
Prisimink kai tavo galvoj įstrigdavo kažkokia daina ir pora dienų jinai ten grodavo. Tu jau nebenori, kad ji grotų, bet jinai groja ir tu negali jos sustabdyt.
Panašiai ir su mintim būna. Tu negali valdyt jų, negali valdyt minčių. Tik antruoju atvėju viskas vyksta žiauriai drąstiškiau.
Kitą dieną pasidarė lengviau, bet dar vis sunku ir baisu.
Tokiu kokiu buvau antrą dieną, irgi nenorėjau likt visą gyvenimą, bentjau galėjau normaliai palaikyt pokalbį.
Galvoje vis ta pati sumaištis buvo, bet ore minčių jau sklandė mažiau, bet dar vis skraidė ir jos buvo nevaldomos. Nežinojau kas vyksta iš tikrųjų, o kas tik mano galvoje.
Sekantį rytą atsibudau.
Pažiūrėjau į mane supančius daiktus ir suvokiau, kad viskas pasibaigė, kad aš esu aš. Tereikėjo atgaut proto aštrumą.
Po tų visų išgyvenimų jaučiuosi patyręs gyvenimo. Patyręs gyvenimo daugiau nei kiti per visą savo egzistavimą.
Reikėjo išprotėt, kad įgaut daugiau proto.
