Rašau čia, nes Tavo įtaka privertė mane rašyt šitą egzistencijos piliulę.
Nežinau, man vienam, ar mums abiem šis laikotarpis yra ypatingas, kad ir jau seniai paukščiai laiškų mūsų viens kitam neskraidina.. Laidai tarp mūsų nutrūkę, jau ilgą laiko tarpą... Ir vargu ar juos kas sujungs..
Kaip bebūtų, prieš metus, davėm vienas kitam šansą. Naują mūdviejų dalį pradėjom. Visai kitokią.. Ji totaliai skyrėsi nuo pirmosios, bet buvo lygiai taipat nuostabi..
Spontaniška, netikėta.. tiesiog grindžiama ilgėsio vienas kitam.
Dabar aš vėl Tavęs ilgiuosi, po gan ilgo nutolimo, susvetimėjimo, principų.
Jau antrą naktį mintys apie Tave turi didesnį prioritetą nei sapnai.
Ta pavasario pradžia, drėgnas oras, saulė, vietomis sausas asvaltas..
Primena mūsų akimirkas, primena Tave.. Mūs. Šypsenas. Jausmą, kad daugiau nieko nereikia. Norą, kad akimirką sustingtų.
Pasitikėjimą. Kad ir nepagrįstą, bet vis gi.
Nesiilgiu Tavęs dabartinės, ne.. kodėl? nes nepažįstu Tavęs.
Ilgiuosi Tavęs tos, maniškės.. tos, kuri paimdavo Tavo kūno vadžias kelių mėnesių laikotarpiui ir darė mane laimingą. Iš nežinomo skaičiaus Tavo turimų veidų, ilgiuosi būtent to.
Nežinau, tai tikroji Tu ar ne, bet traukė mane prie Tavęs tokios kaip elektronus prie protonų.
Nežinau irgi, ar mane vieną veikia šitos dienos.
Tiesiog norėjosi parašyt šitai, išsirašyt.
Nenorėjau to rašyt Tau, nors norėjosi, kad tai perskaitytum.
Jei ir Tave šios dienos taip veikia, ko gero įeisį čionai pati... o jei jau įejai, tai labai džiaugiuosi, kad dabar tai žinai.
