Vis rečiau ir rečiau lankausi čia.
Kodėl?
Pirma priežastis ateinanti man į galvą:
nuvertėjimas.
Mano nuvertėjimas.
Ar tai artėjančio pavasario nuotaikos mane taip veikia?
Vis mažiau ir rėčiau galvoju apie visokias žmogaus egzistencijas ir visas kitas gilias mintis.
Tapau tokiu, kokiu visi yra įpratę mane matyti, arba bent jau esu arti tokios būsenos.
Ar tai blogai?
Na.... mano nuotaika laikosi pozityve, depresijos nekankina.
Gal ir gerai...
O gal blogai...?
Tikriausiai permokau jau išrašynėt visas savo mintis į vieną visumą.
O gal ir nemokėjau..
Ko gero tai buvo, kasmet, cikliškai besikartojanti, žiemiško melancholiškumo nuotaika, priverčianti mano protą gimdyt įvairiausias filosofiškas mintis, dėl kurių kaikuriems žmonėms, kurie net nesistengia įsigilint į tas mintis, aš atrodau keistas.
Tikriausiai kokiam pusmečiui ir aš įstosiu į tų žmonių gretas.
Taip... Aš dviveidis, net triveidis...
Aš negaliu būti savimi.
Aš nemoku būti savimi.
Aš nežinau kas aš esu.
Aš savęs nepažįstu, ką jau sakyt apie kitus žmones, kurie mano mane pažįstantys.
Aš neesu pastovus, mane veikia daugelis veiksnių.
Aš esu gyvulys, kurį gali veikti lietus ar saulė, žolė ar sniegas, maistas ar badas.
Visa tai turi didelę įtaką, mano mąstymui, mano nuotaikai, mano asmenybei.
Žmogeliukai aš Jūsų atsiprašau, kol aš esu aš, nes po savaitės, kitos, aš jau būsiu kitas aš, kuris gali pridaryti daug neapgalvotų dalykų.
Kad ir kas benutiktų, pasistengsiu visuomet traukinį varyt., sąžiningumo vėžėmis...
